|
[[Vaizdas:Przeworsk culture.png|thumb]]'''Venedai''' ({{lot|venedi}}) – senovės [[Europa|Europos]] rytų [[germanai|germanų]] gentis, vėliau siejama su [[Slavai|slavais]].
Venedų (kitur – ''venetų'') vardas [[Antika|Antikos]] šaltiniuose minimas nuo [[Tacitas|Tacito]] (I a), kai jie dar nebuvo visai suslavėję. Germanų venedai gyveno tarp [[Oderis|Oderio]] ir [[Vysla|Vyslos]], vėliau iš ten pasitraukė, užleidę vietą (ir vardą) slavams. Taip pat Venedų vardą paminėjo [[Plinijus Vyresnysis]] ir [[Ptolemėjas]] greta Baltijos jūros ir Vislos upės. Pakutiniu metu, kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai buvo Baltų gentys.
Dar ankščiau panašiais pavadinimais Venedus savo darbuose ("Geografijoje"„Geografijoje“ IV.6) paminėjo Strabo. Europoje minimi kaip ''Vennones'' pasižymėję, kaip drąsiausi kariai, ''Vindelici'' nariai, šiaurės Italijoje prie Bodeno ežero (anksčiau žinomas kaip Veneti ežeras), kur įvyko mūšis prieš juos. Jis taip pat spėja, kad [[Venetai (galai)]] galėjo apsigyventi Venecijoje ir šiaurės į Italijoje.
VI a. Jordanas rašė, kad venedai visur siautėja. Jis juos apibūdina, kaip antų ir sklavinų protėvius. Venedais Jordanas vadino vakarinę slavų šaką. Jie gyveno nuo dabartinės [[Čekija|Čekijos]] iki [[Baltijos jūra|Baltijos]]. Antai buvo išsidėstę nuo [[Dniestras|Dniestro]] iki [[Dniepras|Dniepro]]. Sklavinai, Jordano tvirtinimu, gyveno tarp [[Balatono ežeras|Balatono ežero]], Dniestro ir [[Vysla|Vyslos]]. Sklavinai esą labiausiai atsilikę, nes pas juos vietoje miestų – [[pelkė]]s ir [[miškas|miškai]]. Antus Jordanas laiko stipriausiais. [[Bizantija|Bizantijos]] autoriai kalba tik apie sklavinus ir antus – su šiais slavais Bizantijai teko susidurti.
Apie 530 m. bizantiečiai organizavo baudžiamuosius reidus į sklavinų žemes. Po šių reidų sklavinai visai „sužvėrėjo“ – 550 m. jie paėmė Topero tvirtovę prie [[Egėjo jūra|Egėjo jūros]], išžudė 15 000 vyrų, o moteris ir vaikus išvarė į [[nelaisvė|nelaisvę]]. Bizantijos autorius Prokopijus rašė: „Ir ilgai visa [[Ilirija]] ir [[Trakija]] buvo nuklotos [[lavonas|lavonais]]. Sutinkamus žmones jie išžudė ne [[kalavijas|kalaviju]], ne [[ietis|ietimi]], ne kokiu nors kitu [[ginklas|ginklu]], bet sodino ant kuolo, kalė prie kryžiaus, mušė botagais per galvas, kitus, uždarytus kartu su jaučiais ir avimis, kurių negalėjo išsivaryti, degino“. ▼
▲Apie 530 m. bizantiečiai organizavo baudžiamuosius reidus į sklavinų žemes. Po šių reidų sklavinai visai „sužvėrėjo“ – 550 m. jie paėmė Topero tvirtovę prie [[Egėjo jūra|Egėjo jūros]], išžudė 15 000 vyrų, o moteris ir vaikus išvarė į [[nelaisvė|nelaisvę]]. Bizantijos autorius Prokopijus rašė: „Ir ilgai visa [[Ilirija]] ir [[Trakija]] buvo nuklotos [[lavonas|lavonais]]. Sutinkamus žmones jie išžudė ne [[kalavijas|kalaviju]], ne [[ietis|ietimi]], ne kokiu nors kitu [[ginklas|ginklu]], bet sodino ant kuolo, kalė prie kryžiaus, mušė botagais per galvas, kitus, uždarytus kartu su jaučiais ir avimis, kurių negalėjo išsivaryti, degino“.
{{senovės slavai}}
[[Kategorija:Senovės slavai]]
[[Kategorija:Lenkijos priešistorė]]
|
