Antoine-Jean Gros: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Legobot (aptarimas | indėlis)
S Perkeliamos 25 tarpkalbinės nuorodos, dabar pasiekiamos Wikidata puslapyje d:q216999.
Submixster (aptarimas | indėlis)
Eilutė 1:
{{Žmogaus biografija
[[Vaizdas:Antoine-Jean Gros.jpg|thumb|240px|right|Antuanas - Žanas Grosas 1800 m., dailininkas François Gérard]]
| fonas = culture
 
| vardas = Antuanas Žanas Gro
'''Baronas Antuanas – Žanas Grosas''' ({{pranc|Antoine-Jean Gros}}) ([[1771]] m. [[kovo 16]] d. – [[1835]] m. [[birželio 25]] d., taip pat žinomas ir kaip Žanas – Antuanas Grosas) — Prancūzijos [[Neoklasicizmas|neoklasicizmo]] tapytojas. Daugiausia tapė istorinėmis temomis ir portretus.
| paveikslėlis = Antoine-Jean Gros.jpg
[[Vaizdas:Antoine-Jean| paveikslėlio apibūdinimas = Gros.jpg|thumb|240px|right|Antuanas - Žanas GrosasGro 1800 m., dailininkas [[François Gérard]]
| paveikslėlio dydis = 200px
| gimimo data = {{Gimė|1771|03|16}}
| gimimo vieta = [[Paryžius]]
| mirties data = {{Mirė|1835|06|25||1771|03|16}}
| mirties vieta = [[Medonas]]
| palaidotas = [[Per Lašezo kapinės]]
| tautybė =
| sutuoktinis =
| tėvas =
| motina =
| vaikai =
<!-- Veikla -->
| veikla = tapytojas
| sritis =
| įstaigos =
| pareigos =
<!-- Išsilavinimas -->
| išsilavinimas =
| alma_mater =
| doktorantūros_vadovas =
| studentai =
| žinomas =
| apdovanojimai =
| parašas =
| pastabos =
|vikiteka= Category:Antoine-Jean Gros
}}
'''Baronas Antuanas – Žanas GrosasGro''' ({{pranc|Antoine-Jean Gros}}) ([[1771]] m. [[kovo 16]] d. – [[1835]] m. [[birželio 25]] d., taip pat žinomas ir kaip Žanas Antuanas GrosasGro) – Prancūzijos [[NeoklasicizmasKlasicizmas|neoklasicizmoklasicizmo]] tapytojas. Daugiausia tapė istorinėmis temomis ir portretus.
 
== Biografija ==
 
=== Jaunystė ir studijų laikotarpis ===
 
Antuanas GrosasGro gimė Paryžiuje. Pradėjo piešti būdamas šešerių metų amžiaus, mokydamasis iš savo tėvo, miniatiūrų dailininko, ir iškarto pasižymėjo kaip turintis talentą. [[1785]] m. pabaigoje, būdamas keturiolikos metų, Grosas savo noru įstojo į [[Žakas Luji Davidas|Žako Lui Davido]] studiją, kurią stropiai lankė, tuo pačiu nenutraukdamas studijų ir ''Collège Mazarin''.
 
[[1791]] m. mirus jo tėvui, kurio darbą varžė [[Didžioji Prancūzijos revoliucija|Prancūzijos RevoliucijaDidžioji revoliucija]], jaunajam GrosuiGro teko rūpintis savo išgyvenimu pačiam. Todėl tuo metu GrosasGro atsidėjo grynai savo profesijai, nesėkmingai konkuruodamas ([[1792]] m.) dėl Didžiojo prizo. Maždaug tuo pačiu metu, rekomendavus ''École des Beaux Arts'' (Aukštajai dailės mokyklai), jaunasis dailininkas buvo pasamdytas tapyti Nacionalinio Konvento mirties bausme nuteistų narių portretų, bet revoliucijai daugiau nebesiplečiant Grosas [[1793]] m. metė darbą ir išvyko į Italiją.
[[Vaizdas:Gros, Antoine-Jean, baron - Napoleon Bonaparte on the Bridge at Arcole.jpg|thumb|right| Napoleonas„Napoleonas ant Arkolos tiltotilto“, 1796, [[Ermitažas]]]]
 
=== Genuja ir Bonapartas ===
 
Apsigyvenęs [[Genuja|Genujoje]] GrosasGro vertėsi miniatiūrų gamyba. Grįžtant iš Florencijos į Genują, jis susitiko su [[Žozefina BoharnėBogarnje]], [[Napoleonas Bonapartas|Bonaparto]] žmona, ir užmezgė su ja pažintį. Atlydėjęs ją į Milaną dailininkas buvo šiltai priimtas ir paties [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono]]. [[1796]] m. [[lapkričio 15]] d. GrosasGro su kariuomene dalyvavo Arkolo mušyjemūšyje, kai Bonapartas iškovojo lemiamą pergalę, iškeldamas trispalvę Prancūzijos vėliavą ant šio tilto.
 
Grosui šis incidentas paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad pasekoje to nutapė paveikslą pavadinimu ''„Napoleonas ant Arkolos tilto“'', kuriuo jis pagaliau atrado savo pašaukimą. Bonapartas tuojau pat suteikė jam ''inspecteur aux revues'' postą, leidusį sekti kariuomenę žygiuose, o [[1797]] m. paskyrė į komisiją, turėjusią atrinkti daiktus, skirtus praturtinti naujai sukurtą [[Luvras|Luvro]] muziejų.
 
=== Paryžius ===
 
[[1799]] m. pasprukęs iš apgulto [[Genuja|Genujos]] miesto, GrosasGro iškeliauja į Paryžių, kur [[1801]] m. pradžioje įsikuria Kapucinų kvartale. Jo eskizas paveikslui Nazareto„Nazareto mūšismūšis“ (dabar Musée de[[Nantas|Nanto]] Nantesmuziejuje) pelno prizą, suteiktą [[1802]] m. konsulo, bet pats paveikslas taip ir nebuvo nutapytas, dėl aptarinėtos priežasties, jognes Napoleonas jautė pavydą generolui Žanui AndochuiAndošui ŽunotŽiuno (kuris buvo laimėjęs susirėmimą prie Nazareto); tačiau Bonapartas atsilygino Grosui,Gro liepdamas įamžinti savo vizitą [[Jafa|Jafos]] maro ligonių namuose. Po ''Les„Napoleonas Pestiféréslanko demaro Jaffaligonius Jafoje“'' ([[Luvras]]) sekė kiti paveikslai: „''Abukiro mūšis''“ [[1806]] m. (Versalis[[Versalio rūmai]]) ir „''Yluvos[[Ylavos mūšis]]''“ [[1808]] m. ([[Luvras]]). Apie šį paveikslą Napoleonas yra pasakęs: „''Jeigu visi žemės karaliai pamatytų tokį reginį, jie mažiau trokštų karų ir pergalių''“. Šios trys temos davė dailininkui didžiojo meistro vardą bei užtarnautą garbę.
[[Vaizdas:Antoine Gros Aboukir.jpg|left|thumb|Abukyro mūšis„Abukiro mūšis“ (1799), detalė]]
 
Iki tol, kol militaristiniai elementai toliau liko susieti su prancūzų nacionaliniu gyvenimu, tol Grosas gavo iš to naujo ir energingo įkvėpimo, nešusio jį į patį įvykių sūkurį, kurį jis ir vaizdavo; bet kariuomenė ir generolas buvo atskirti nuo žmonių, tad GrosasGro bandė iliustruoti šiuos epizodus perteikdamas asmenines ambicijas, kas ir buvo priežastis prasimanyti maisto, reikalingo jo genijui, ir trūkumus, jo meniniai pozicijai, tuo metu tapusiai akivaizdžia. Besimokydamas Klasikų skyriuje Grosas buvo suvaržytas šių dailininkų taisyklių, net kai jo natūralistinis tipų judėjimas ir besirėmimas ryškių spalvų ir tonų efektu, atrodo vertė jį priešintis jiems.
 
=== Salonas ===
 
[[1804]] m. Salone, GrosasGro debiutavo su savo paveikslu ''Bonapartas„Napoleonas lanko maro namusligonius JafojeJafoje“''. Šis paveikslas pradėjo jo karjerą, kaip sėkmingo dailininko. Jame vaizduojama Bonapartas, aplankantis Jafos kareivius, kurie buvo užsikrėtę boboniniububoniniu maru. Karo vadas vaizduojamas besikalbantis su vienu iš ligonių, kuris dar nėra apimtas ligos. Iš tiesų, Napoleonas liepė kareiviams nunuodyti sergančius savo bendražygius, kad būtų išvengta jų grįžimo į Prancūziją, arba atiduoti juos turkams. Sakoma, kad jis net sudeginęs maro namus, siekdamas nuslėpti nelaimės mąstą. Paveikslas yra [[NeoklasicizmasKlasicizmas|neoklasikinioklasicistinio]] stiliaus, nors tokie elementai, kaip apšvietimas ir egzotinis dailininko skonis, rodo ateinančio [[Romantizmas|romantizmo]] idealų pirmtakus.
[[Vaizdas:Antoine-Jean Gros - Bonaparte visitant les pestiférés de Jaffa.jpg|240px|thumb|Bonapartas „Napoleonas lanko maro ligonius Jafoje 1804.]]
[[ImageVaizdas:Frz-Gardekuerassier.png|thumb|left|240px|''Leitenantas„Leitenantas Šarlis LegrandasLegranas“'', 1810  m. ]]
 
[[1810]] m. paveikslai ''„Madridas“'' ir ''„Napoleonas prie piramidžių“'' (Versalis) rodo mums, kad GrosąGro ėmė apleisti įkvėpimas. Taip pat, žymusis paveikslas „''Leitenantas Šarlis LegrandasLegranas''“, nutapytas žuvusio kario tėvų prašymu, rodo meistriškai perteiktą peizažą ir kario ekipiruotę. Kiti paveikslai, tokie kaip Pranciškaus I-ojo ir Karolio V-ojo portretai [[1812]] m. (Luvras), turėjo didelį pasisekimą; bet Šv. Genovaitės kupolo dekoravimas (pradėtas [[1811]] m. ir užbaigtas [[1824]] m.) yra vienintelis vėlesnių metų Groso darbas, kuris vis dar demonstravo dailininko ankstyvąją jėgą ir energiją, o taip pat ir jo įgūdžius. „Liudviko XVIII išvykimas“ (Versalis). „''Madam d’Angoulême laivo pakrovimas (Bordo)''“, esantis Egipto kambaryje Luvre, ir pagaliau jo „''Heraklis ir Diomedas''“, eksponuoti [[1835]] m. liudija Groso pastangas (įkvėptas jam senojo mokytojo [[Žakas Luji Davidas|Ž. L. Davido]] patarimų) sustabdyti vis labiau augantįaugančtį dailininkų romantikų Romantizmąreikšmingumą, trypusįtrypusi jo nuostabią reputaciją.
 
=== Mirtis ===
 
Supykęs dėl kritikos ir nesėkmių, mat daugelis jo mokinių nesižavėjo jo mitologinėmis senomis ir perbėgdavo pas jo konkurentą [[Jean Auguste Dominique Ingres|Žaną Ogiustą Dominyką Engrą]], GrosasGro ieškojo nusiraminimo šlykščiuose gyvenimo malonumuose. [[1835]] m. [[birželio 25]] d. Antuanas Žanas GrosasGro buvo rastas ant [[Sena|Senos]] kranto, Medone, netoli [[Sevras|Sevro]]. Iš raštelio, kuris buvo jo skrybėlėje[[skrybėlė]]je tapo aišku, kad dailininkas nusižudė. Raštelyje rašyta: „''pavargęs nuo gyvenimo ir išduotas paskutinių gerbėjų, pasitikusių jį keiksmais, nusprendė užbaigti savo gyvenimą.''“
 
== Šlovė ==
 
GrosuiAntuanui Žanui Gro buvo suteiktas [[baronas|barono titulas]] Napoleono imperijos laikais, po [[1808]] m. Salono, kuriame jis eksponavo Yluvos„Ylavos mūšįmūšį“.
 
GrosoGro mokinių skaičius buvo begalo didelis ir dar padidėjo, kai [[1815]] m. [[Žakas Luji Davidas|Davidas]] baigė darbą Paryžiuje ir savo klasę atidavė buvusiam mokiniui – GrosuiGro. Po restauracijos dailininkas tapo Instituto nariu, ''École des Beaux Arts'' profesoriumi ir gavo Šv. Mykolo ordino kavalieriaus vardą.
 
== Galerija ==
 
<center><gallery widths=220px heights=220px perrow=4>
eilutė 56 ⟶ 87:
== Nuorodos ==
{{Commonscat|Antoine-Jean Gros}}
* Chu, Petra ten-Doesschate. (2006  m.). ''Nineteenth-Century European Art''. Upper Saddle River, New Jersey: Prentice Hall. pp.&nbsp;126–127. ISBN 0131886436
* Jean-Baptiste Delestre, ''Gros, Sa vie et ses ouvrages'', Paryžius, 1867  m., Jules Renouard.
* Justin Tripier Le Franc, '' Histoire de la vie et de la mort du Baron Gros, le grand peintre''. ed. Martin. Paryžius 1880  m.
* David O’Brien, ''Antoine-Jean Gros : Peintre de Napoléon'', Éditions Gallimard, 2006  m., {{ISBN|2070117863}}
* Sébastien Allard, Marie-Claude Chaudonneret, ''Le suicide de Gros. Les peintres de l’Empire et la génération romantique'', Éditions Gourcuff Gradenigo, 2010  m. {{ISBN|978-2-35340-090-4}}
 
[[Kategorija:Prancūzijos tapytojai|Gros, Antoine-Jean]]