Vikipedija

Alytaus mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
Lappon (aptarimas | indėlis)
31 927 keitimai
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
{{copyvio|}}
{{Infobox karinis konfliktas
|conflict= Alytaus mūšis
eilutė 23 ⟶ 22:
==Mūšio eiga==
 
Vokiečių tankai į Alytų įsiveržė [[birželio 22]] d. pusiaudienį. Dėl staigaus vokiečių puolimo sovietai tiltų per [[Nemunas|Nemuną]] nebuvo spėję susprogdinti, nes laukė kol pravažiuos visi sovietų daliniai. [[Krašto kelio KK128 tiltas|Pietiniu Alytaus tiltu]] pravažiavus 20 vokiečių tankų sovietai pasislėpę miške pradėjo atakuoti. Prie šiaurinio [[Antano Juozapavičiaus tiltas|Antano Juozapavičiaus tilto]] sovietai leido pravažiuoti daliai vokiečių tankų ir kai šie pradėjo pamažu kilti į statų šlaitą pradėjo ataką. Rytiniame Nemuno krante tankai šaudė vienas į kitą iš keliasdešimties ar keliolikos metrų atstumo. Sovietai stengėsi atkovoti tiltus ir su savo galingesniais tankais tai darė pakankamai sėkmingai, tačiau vokiečiai sovietus apšaudydavo artilerija ir bombonešiais iš oro. Mūšis aprimo tik apie 23 val. vakaro, o [[birželio 23]] d. rytą sovietų tankų divizija ėmė trauktis [[Vilnius|Vilniaus]] link. Alytuje ir jo apylinkėse vokiečiai suskaičiavo 82 pašautus ir paliktus sovietų tankus (sovietų šaltiniuose pripažįstama praradus apie 90), tuo tarpu vokiečiai prarado vos 11 tankų.<ref>[http://rytufrontas.net/?page_id=826 Didieji tankų mūšiai Lietuvoje (I): ALYTUS]</ref>
[[Birželio 22]] d. vokiečius sutikti rengėsi sovietų 5-oji tankų divizija, sėkmingai išvengusi vokiečių oro smūgių – dar [[birželio 18]] d. tankai paliko miestą ir susitelkė rytiniame [[Nemunas|Nemuno]] krante, miškuose piečiau Alytaus. Buvo numatyta diviziją išskleisti visame rytiniame krante, nuo Alytaus iki [[Druskininkai|Druskininkų]], tačiau karas užklupo anksčiau. [[Suvalkija|Suvalkijoje]] ir [[Dzūkija|Dzūkijoje]] sovietus puolė 3-ioji vokiečių tankų armija (Panzergruppe 3), vadovaujama generolo Hermanno Hotho. [[Merkinė]]s link skubėjo 12-oji vokiečių tankų divizija, o per [[Kalvarija|Kalvariją]] Alytaus link veržėsi 7-oji ir 20-oji tankų divizijos.
 
Trečią karo dieną per pietinį Alytaus Kaniūkų tiltą važiavęs Lietuvos karo žvalgybos karininkas [[Bronius Aušrotas]] šitaip aprašė savo regėtą vaizdą: „Pervažiavus''Pervažiavus tiltą per Nemuną, teko kopti apie 100 metrų ar daugiau į gana statų kalnelį. Kai pasiekėme to kalnelio plokštumą, pamatėm tikrą tankų kapinyną. Abipus kelio, vedančio į Daugus ir Valkininkus, kitapus kelio griovio stovėjo keli iš šakų padaryti ir į žemę įsmeigti kryžiai su žuvusių karių pavardėmis ir jų turėtais laipsniais. Mūsų automobilis sustojo. Mes išlipę skaičiavome priešų ir savų tankų nuostolius. Kiek pamenu, man pavyko suskaičiuoti apie 30 sovietų T-34 ar panašaus tipo tankų. Vokiškų „Panterų“ ar panašaus modelio tankų buvo apie 12.“''<ref>[http://gintarinesvajone.lt/?p=2257 Alytaus tankų mūšis 1941 m. birželio 22–23 d.]</ref>▼
Penkiems šimtams H. Hotho tankų žūt būt reikėjo užimti du Alytaus tiltus per Nemuną, kad būtų galima toliau pulti [[[Vilnius|Vilniaus]] link. Generolas žinojo, kad kažkur miesto apylinkėse jo lauks sovietų kovos mašinos – „Galimas susidūrimas su priešo tankais. Prieštankinė artilerija privalo būti pasiruošusi…“ – nurodyta Hotho įsakyme saviškiams.
 
Pirmoji prie Alytaus suskubo 7-oji vokiečių tankų divizija, vadovaujama kilmingo dvarininko – Hanso Freiherr von Funcko. Vokiečių tankai – 25-asis tankų pulkas, į Alytų įsiveržė [[birželio 22]] d. pusiaudienį: Vermachto tankistai net kiek apstulbo, išvydę, jog abu tiltai per Nemuną nesusprogdinti. Sovietai, savo ruožtu, irgi apstulbo. Jie aiškiai nesitikėjo tokio greito vokiečių pasirodymo – nesitikėjo tiek, kad [[ČK|čekistų]] vietoje šaudė miestiečius, geranoriškai sovietams pranešinėjusius apie Alytuje pasirodžiusius vokiečius, kaip panikuotojus ir šnipus.
 
5-ojoje sovietų tankų divizijoje tarnavęs jaunesnysis leitenantas A. T. Iljinas prisimena: „Apie 11.30 į štabą atvedė šlapią moterį – ji buvo perplaukusi Nemuną, kuri pasakė, kad užmiestyje matė vokiečių tankus, bet prokuroras čia pat šūktelėjo: provokacija, šnipė ir iškart ją nušovė. O po 30 minučių prie tilto kareiviai sulaikė vyriškį, lietuvį, kuris laužyta rusų kalba mums pasakė, jog vokiečių tankai jau mieste, bet ir šį žmogų operatyvinis įgaliotinis nušovė, apšaukęs provokatoriumi."
 
Kita vertus – Alytuje jau ir taip virė chaosas, aidėjo šūviai: sukilo daugelis sovietų kariuomenės 29-ajame šaulių korpuse tarnavusių lietuvių. Tad Šiaurės Vakarų fronto vadas dar [[birželio 22]] d. rytą nurodė 5-osios divizijos tankistams „…saugoti 11-osios armijos užnugarį nuo lietuvių“ ir tik tarytum tarp kitko paminėjo būtinybę neleisti vokiečiams forsuoti Nemuno.
 
Alytaus tiltai buvo paruošti sprogdinimui, vos jais pereis paskutiniai besitraukiantys sovietų daliniai, tačiau [[birželio 22]] d. naktį sargybiniai gavo įsakymą nuimti nuo tiltų sprogmenis. Tiesa, vėliau vokiečiai rašė, kad pas vieną belaisvį karininką rado įsakymą, kuriame vis dėlto buvo nurodymas tiltą susprogdinti, tačiau ne anksčiau, kaip 19 val. vakaro. Vokiečių tankai puolė prie tiltų ir 25-ojo pulko tankai pasidalijo į dvi dalis – viena pasuko prie šiaurinio, kita nuvažiavo pietinio – Kaniūkų arba Plento tilto link.
 
9-asis sovietų tankų pulkas prie šiaurinio tilto pasirodė, kai juo vienas po kito spėjo pervažiuoti 20 vokiečių tankų. Dvidešimt pirmajam jau nepavyko – jam į šoną pataikė T-34 sviedinys.
 
Ties pietiniu (Kaniūkų) tiltu, buvusiu 4 km žemiau šiaurinio ir abiejuose krantuose apaugusio mišku, viskas buvo kitaip. Čia sovietų tankai (10-asis tankų pulkas) užsimaskavę miške, surengė pasalą – leido tiltu pervažiuoti daliai vokiečių tankų ir užgriuvo juos, kai šie pamažu, stačiu šlaitu kilo į rytinį krantą. Rytiniame Nemuno krante užvirė pragaras – pakrantėje nebuvo daug vietos manevrams, tad tankai pliekė vienas į kitą iš keliasdešimties ar keliolikos metrų atstumo.
 
Orą virš upės raižė artilerijos sviediniai – nuo rytinio kranto į vokiečius šaudė sovietų artilerija, iš vakarinio į rytinį šaudė vokiečių pabūklai. Vokiečių tankistas Horstas Orlowas prisimena – „Alytaus tankų mūšis tarp mūsiškės ir 5-osios rusų tankų divizijos, ko gero buvo sunkiausiomis kautynėmis mūsų divizijai per visą karą.“
 
Čekiškų vokiečių tankų patrankų sviediniai bejėgiškai atšokinėjo nuo sovietų T-34 šarvų. Tačiau ir šie savo skeveldriniais-fugasiniais sviediniais tik kada ne kada pramušdavo vokiečių tankų korpusus. O 5-oji sovietų divizija iš visų jėgų stengėsi atmušti vokiečių užgrobtus tiltus. Mūšio įkarštyje kai kurie T-34 tiesiog taranuodavo kur kas lengvesnius vokiečių tankus ir versdavo juos į griovį. Ypač aršios kautynės vyko ties Kaniūkų tiltu, miškelyje abipus kelio į [[Daugai|Daugus]]. Rusų dokumentuose piktai paminėta, jog vienu metu ties pietiniu tiltu jiems pavyko pamušti kone visus priešo tankus, tačiau vokiečiai „…paskui tankus spėjo persitempti prieštankinę ir lauko artileriją, kurią puolėme tris kartus, bet nesėkmingai.“ Vėliau vokiečiams į pagalbą atskubėjo Luftvafė – liudininkai mini, kad vokiečių lėktuvai rytinį krantą ties Kaniūkų tiltu atakavo bent porą sykių.
 
Nors mūšyje tankas prieš tanką dalis sovietų kovos mašinų gal ir buvo pranašesnės, vokiečiai prieš tokį sovietų pranašumą bemat sutelkdavo intensyvią visų rūšių ginklų ugnį, t. y. apšaudydavo ne tik tankų, bet ir artilerijos sviediniais. O jei to pasirodydavo maža – sovietų tankus iš oro pribaigdavo pikiruojantys vokiečių bombonešiai. Kai vakarop Alytų pasiekė ir 20-oji vokiečių tankų divizija, sovietų padėtis tapo beviltiška, nors mūšis aprimo tik 23 val. vakaro, o [[birželio 23]] d. rytą apdaužyta sovietų tankų divizija ėmė trauktis Vilniaus link.
 
Alytuje ir jo apylinkėse vokiečiai suskaičiavo 82 pašautus ir paliktus sovietų tankus (sovietų šaltiniuose pripažįstama praradus apie 90). Vokiečiai negrįžtamai prarado vos 11 (iš jų 4 „sunkiuosius“ – Pz.Kpfw IV). Be abejo, sovietai pašovė kur kas daugiau vokiečių tankų, tačiau mūšio baigtis lėmė tai, kad vokiečiai juos suremontavo.
 
▲Trečią karo dieną per Alytaus Kaniūkų tiltą važiavęs Lietuvos karo žvalgybos karininkas [[Bronius Aušrotas]] šitaip aprašė savo regėtą vaizdą: „Pervažiavus tiltą per Nemuną, teko kopti apie 100 metrų ar daugiau į gana statų kalnelį. Kai pasiekėme to kalnelio plokštumą, pamatėm tikrą tankų kapinyną. Abipus kelio, vedančio į Daugus ir Valkininkus, kitapus kelio griovio stovėjo keli iš šakų padaryti ir į žemę įsmeigti kryžiai su žuvusių karių pavardėmis ir jų turėtais laipsniais. Mūsų automobilis sustojo. Mes išlipę skaičiavome priešų ir savų tankų nuostolius. Kiek pamenu, man pavyko suskaičiuoti apie 30 sovietų T-34 ar panašaus tipo tankų. Vokiškų „Panterų“ ar panašaus modelio tankų buvo apie 12.“<ref>[http://gintarinesvajone.lt/?p=2257 Alytaus tankų mūšis 1941 m. birželio 22–23 d.]</ref>
 
== Nuorodos ==
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Alytaus_mūšis"