Eugène Delacroix: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Eženas Delakrua''' ({{fr|Eugène Delacroix}}, [[1798]]  m. [[balandžio 26]] d.  – [[1863]]  m. [[rugpjūčio 13]] d.)  – XIX a. [[Prancūzija|Prancūzijos]] tapytojas ir grafikas. Įvardijamas garsiausiu Prancūzijos ir vienu garsiausių Europos [[Romantizmas|romantizmo]] atstovų dailėje. Garsiausiais jo paveikslais minimi „[[Laisvė barikadose]]“ ir „[[Sardanapalo mirtis]]“.

Eženas Delakrua (piln. {{fr|Ferdinand-Eugène-Victor Delacroix}}) gimė 1798  m. balandžio 26 d., pagal revoliucijos kalendorių VI metų florialio 7 d., Sen Morise (dabar [[Paryžius|Paryžiaus]] priemiestis). Jo tėvas Šarlis Delakrua (1741-18051741–1805) buvo Prancūzijos politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras (yra abejonių, ar jis buvo tikruoju Eženo tėvu). Motina Viktorija Eben (1758-18141758–1814) buvo garsaus karaliaus [[Liudvikas XV|Liudviko XV]] baldininko Žano Fransua Ebeno duktė. Eženas turėjo seserį Anrietę, brolius Šarlį ir Anri. Po sūnaus gimimo šeima persikėlė į Marselį, po to - – į [[Bordo]], kur tėvas buvo paskirtas prefektu. Tėvui Šarliui mirus 1805  m. šeima grįžo į Paryžių. Eženas Delakrua mokėsi Paryžiaus imperatoriškajame licėjuje. 1814  m. mirė motina Viktorija.

1815 spalį Delakrua pradėjo mokytis dailininko [[Pierre Guérin|Pjero Gereno]] studijoje, kitais metais įstojo į Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą (''École des Beaux-Arts''). 1819  m. dailininkas gavo pirmąjį užsakymą religiniam paveikslui, vaizduojančiam [[Madona (menas)|Madoną]], kaimo bažnyčioje prie [[Rambujė]] miesto. 1820  m. [[Teodoras Žeriko]], kuris tapo Delakrua draugu, paprašė jo nutapyti pagal užsakymą Nanto katedrai. Šis paveikslas „Šv. Širdies Madona“ dabar yra [[Ajačas|Ajačo]] katedroje. 1822  m. Delakrua pirmą kartą eksponavo Paryžiaus Salone. Tai buvo paveikslas „Dantė ir Vergilijus pragare“ (kitaip „Dantės valtis“), kurį įsigijo valstybė. Tais pačiais metais Delakrua pradėjo vesti dienoraštį iki 1824  m.

|„Graikija Misolongio<br /> griuvėsiuose“, 1826  m.

|„[[Skerdynės Chiose]]“, 1824  m.

1824  m. Paryžiaus miestas dailinikuidailininkui užsakė paveikslą Šv. Pauliaus ir Šv. Liudviko bažnyčiai „Kristus alyvų kalne“. Tų metų Salone dailininkas parodė keturis paveikslus, tarp kurių ankstyviausią kapitalinį kūrinį „[[Skerdynės Chiose]]“, įkvėptą [[Graikijos nepriklausomybės karas|Graikijos nepriklausomybės karo]] įvykių. 1825  m. Delakrua keliavo į [[Londonas|Londoną]], susipažino su Anglijos teatru. 1826  m. Lebreno galerijoje buvo suorganizuota paroda, skirta paremti graikus. Joje Delakrua eksponavo keletą paveikslų, tarp kurių buvo „Graikija Misolongio griūvėsiuose“. 1827-1818 1827–1818 m. Salone Delakrua išstatė ne mažiau 13 paveikslų, tartarp kurių buvo „[[Sardanapalo mirtis]]“, kuris sukėlė sensaciją ir nevienareikšmį vertinimą. Paveikslą visgi įsigijo valstybė. [[Nansi]] miestas užsakė dailininkui istorinį paveikslą „Karolio Drąsiojo mirtis“, (kitaip „Nansi mūšis“).

1831  m. kovo 4 d. Delakrua buvo apdovanotaspriimtas valstybiniuį [[Garbės Legiono ordinas|Garbės Legiono ordinuordiną]]. Tų metų Salone Delakrua eksponavo 11 paveikslų, tarp kurių buvo „[[Laisvė barikadose]]“ (kitaip „Laisvė, vedanti liaudį“). Šį paveikslą nupirko karalius [[Liudvikas Pilypas]] karališkajam muziejui. 1831  m. gruodį Delakrua buvo pakviestas prisijungti prie prancūzų misijos Maroke, vadovaujamos grafo Mornė. 1832  m. sausio 25 d. misija išsilaipino [[Tanžeras|Tanžere]], Delakrua iškart pradėjo piešti vietovių eskizus. Dailininkas susipažino su vietos žydų šeima ir vasario 21 d. dalyvavo [[žydai|žydų]] vestuvėse, kurios įkvėpė paveikslą „Žydų vestuvės“. Kovo 15 d. misija pasiekė [[Meknesas|Meknesą]], kur kovo 22 d. ją priėmė [[Marokas|Maroko]] sultonas Mulajus abdAbd ar Rachmanas. Balandžio 13 d. misija grįžo į Tanžerą. Gegužės 16 d. Delakrua su draugais išsilaipino Ispanijos [[Kadisas|Kadise]], iš kur jis keliavo į [[Sevilija|Seviliją]], kurioje užtruko 8 dienas. Gegužės 31 d. misija grįžo į Tanžerą, iš kurio birželio 10 d. išvyko į [[Alžyras|Alžyro]] [[Oranas|Orano]] miestą, kuriame vieįėjoviešėjo keturias dienas ir Delakrua mieste matė [[haremas|haremą]] (paveikslo „Alžyrietės“ įkvėpimo šaltinis). Liepos 5 d. misija grįžo į Prancūzijos [[Tulonas|Tulono]] miestą.

Delakrua iš kelionės po Maroką ir Alžyrą parsigabeno daug tapinių ir 7 eskizų knygas. Keturios iš jų išliko (trys [[Luvras|Luvre]], ketvirtoji - – [[Šantiji]] Kondė muziejuje). Kelionė ženkliai paveikė Delakrua kūrybą, ypač [[šviesa|šviesos]] traktavimą paveiksluose. 1833  m. Delakrua gavo pirmąjį užsakymą dekoratyviam monumentaliam kūriniui - – karališkojo salono dekoravimui [[Burbonų rūmai|Burbonų rūmuose]] Paryžiuje, kurį baigė 1837  m. 1834 metais Paryžiaus Salone buvo eksponuoti 5 Delakrua paveikslai, tartarp kurių „Alžyrietė“„Alžyrietės“. Tų metų liepos 5 d. [[liudvikasLiudvikas Pilypas]] užsakė paveikslą „Taiburo mūšis“ [[Versalio rūmai|Versalio rūmams]]. Literatas Fransua Biulozas paprašė dailininko sukurti [[Žorž Sand]] portretą. Su [[Žorž Sand]] tapytojas ilgam susidraugavo ir per ją susipažino su [[Frederikas Šopenas|F. Šopenu]]. 1863  m. valstybė nupirko paveikslą „Šv. Sebastijonas“ [[Nantiua]] bažnyčiai. 1837  m. Delakrua baigė paveikslą „Taiburo mūšis“.

Vaizdas:AlexandreDelacroix Cabanel - The Birthbarque of Venusdante -1822 Googlelouvre Art189cmx246cm Project950px.jpg | „Veneros„Dantė gimimas“ir Vergilijus pragare“ ([[18631822]], [[Orsė muziejusLuvras]], [[Paryžius]])