Harmonija (muzika): Skirtumas tarp puslapio versijų

41 pridėtas baitas ,  prieš 13 metų
S
nėra keitimo aprašymo
S (Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas)
S
'''Harmonija''' muzikoje - tai melodiją lydinčių garsų visuma.
Tai faktinis arba numanomas klausos vienalaikiškumo ir [[akordai|akordų]] naudojimas bei [[analizė]] muzikoje. Kartais ji apibūdinama kaip „vertikalioji“ muzikos raiška, o [[melodija[[]] vadinama „horizontaliąja“. Dažnai harmonija yra [[kontrapunktas|kontrapunkto]], [[polifonija|polifonijos]], kai kurių melodijos motyvų, grojamų vienąkart, rezultatas, kita vertus, harmonija gali kontroliuoti kontrapunktą. Ji papildo, pasodrina melodijos kuriamą nuotaiką, suteikia jai daug naujų spalvų ir atspalvių, naujų [[ritmas|ritmų]] ir erdvės.
 
 
==Terminas==
 
Žodis „harmonija“ (gr. ''Αρμονια'' ''harmonía'' - sąskambis, darna)) reiškia susijungimą. Žodžio istorija prasideda dar nuo [[Pitagoras|Pitagoro]] laikų.
 
==Istorinės harmonijos taisyklės==
 
Kai kurios muzikos atlikimo, [[kompozicija|kompozicijos]] ir [[muzikos teorija|teorijos]] tradicijos turi konkrečias harmonijos taisykles. Tos taisyklės dažnai paremtos natūraliomis ypatybėmis, kaip [[Pitagoriškoji intonacija|Pitagoriškosios intonacijos]] [[sveikieji skaičiai|sveikųjų skaičių]] santykiai (harmoningumas būdingas [[proporcijos|proporcijoms]] – arba numanomas, arba yra pačiose proporcijose) arba [[harmonika|harmonikos]] ir [[rezonansas]] (harmoningumas būdingas garso kokybei) su leistinu aukščiu ir harmonija, įnešančiais [[grožis|grožį]] ir paprastumą šioms ypatybėms. Kitos tradicijos, pvz., [http://en.wikipedia.org/wiki/Parallel_fifths lygiagrečios kvintos ](angl. ''parallel fifths''), tiesiog buvo skonio reikalas.
 
Nors harmonija išgaunama, kai dvi ar daugiau [[nata|natų]] skamba tuo pat metu, įmanoma sukurti harmoniją ir iš vienos melodinės linijos. Daug kūrinių yra likę iš [[Barokas|Baroko]] laikų [[styginiai instrumentai|styginių instrumentų]] solo partijoms, pvz., ten, kur [[akordai]] reti, bet ne ką prasčiau atskleidžia harmonijos pajautimą.
Karlas Dalhauzas (''Carl Dahlhaus'') ([[1990]]) įžvelgė skirtumą tarp lygiosios ir antraeilės harmonijų. [[Antraeilė harmonija]] yra hierarchinė [[tonacija]] arba geriau žinoma kaip tonali harmonija, tuo tarpu kai lygioji harmonija ankstesniuosiuose [[Viduramžiai|Viduramžiuose]] ir [[Renesansas|Renesanse]] yra ''tonalité ancienne'', „terminas vartojamas norint pabrėžti, kad skardūs garsai jungiasi vienas su kitu neduodami pasireikšti numatytam kompozicijos tikslui. Pirmas akordas formuoja „progresą“ kartu su antruoju akordu, o antrasis su trečiuoju. Bet ankstesnioji akordų seka yra nepriklausoma nuo vėliau einančios ir atvirkščiai.“ Lygioji harmonija seka pagal tiesioginius (gretimus) ryšius kitaip nei netiesioginius antraeilėje harmonijoje. [[Intervalų ratai]] kuria simetriškas harmonikas, tokias kaip dažniai Albano Bergo (''Alben Berg''), Džordžo Perlio (''George Perle''), Arnoldo Šionbergo (''Arnold Schoenberg''), Béla Bartók ir Edgaro Varesės ''Density 21.5'' [[muzika|muzikoje]].
 
Harmonija taip pat skirstoma ir į išcentrinę ir įcentrinę – harmoniją, kuri atitinkamai veda į arba nuo tonikos. Pvz., klasikinės eros muzika dažniausiai išcentrinė, o [[regtaimas|regtaimo]] judėjime – įcentrinė.(''van der Merwe 1989'')
 
==Nuorodos ==
34 231

pakeitimas