Baletas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
S Atšauktas naudotojo 84.32.113.190 (Aptarimas) darytas keitimas 4652259 |
||
Eilutė 5:
[[Vaizdas:Ballet.JPG|thumb|Balerinos Sankt Peterburge]]
'''Baletas
Paprastai baletas turi siužetą, yra dramos spektaklis, kuriame žodžiai pakeičiami įvairiais judesiais, mimika ir šokiais. Šiomis priemonėmis baleto aktoriai atvaizduoja gyvenimiškas situacijas, aistras, jausmus, pagal [[opera|operos]] [[libretas|libretą]] kuria vaizdus ir charakterius. Taip pat būna ir siužeto neturinčių baletų.
Pagal ritmo taisykles šokėjai keičia savo vietą, kaitalioja įvairias savo kūno linijų kombinacijas, t. y. atlieka ''pas'' arba priima pozas. Balete šių galimų ''pas'' ir pozų skaičius nors ir labai didelis, tačiau yra ribotas tam tikrais estetikos, pusiausvyros ir tikslingumo nuostatais, susiformavusiais prancūzų klasicizmo laikais. Prancūziški šuolių ir žingsnelių pavadinimai vartojami dar ir dabar. Šių nuostatų prisilaikantis baletas vadinamas klasikiniu, o XX a. pradžioje atsiradęs šių nuostatų nesilaikantis baletas – laisvuoju arba plastiškuoju.
Baletą atlieka baleto trupė, sudaryta iš baleto aktorių. Baleto pastatyme dalyvauja libreto sudarytojas, kuris duoda baleto veiksmui temą ir siužetą; kompozitorius, sukūręs muziką, suteikia bendrą toną, nurodo šokio pobūdį, stilių, atvaizduoja bendrą nuotaiką; dailininkas užsiima dekoracijomis ir kostiumais; baletmeisteris kuria pačias judesių formas. Baleto muzika paprastai turi aiškią ritmiką, patogi šokiui ir suprantama atvaizdavimui, judesiai estetiški ir ryškūs, tačiau šiek tiek schematiški ir sąlyginiai.
== Baleto istorija ==
eilutė 13 ⟶ 17:
=== Baleto atsiradimas ===
Baleto pradmenis galima rasti [[Senovės Egiptas|Senovės Egipto]] šventuosiuose šokiuose. [[Indija|Indijoje]], [[Tailandas|Siame]] ir kitur [[Azija|Azijoje]] iki šių dienų išliko mistinio pobūdžio šventieji šokiai. Indijoje ir [[Pietryčių Azija|Pietryčių Azijoje]] gyvuoja ligšiol vietos klasikinių šokių stiliai tradicijos: Bharatanatjamas (Pietų Indijos [[Tamilnadas|Tamilnado valstija]]), Odissi ([[Orisa|Orisos valstija]]), Vajang orangas ([[Indonezija]]), Tailando ir [[Kambodža|Kambodžos]] rūmų baletas ir kt. [[Senovės Graikijos istorija|Senovės Graikijoje]] (iš dalies ir [[Senovės Roma|Romoje]]) šokiai turėjo religinės reikšmės, jie buvo susiję su įvairiomis kulto apeigomis ar lydėjo tragedijų ir komedijų vaidinimus, nebūtinai būdami glaudžiai susiję su bendru veiksmu. Romėnams buvo žinomi ir vynuogių surinkimo šventės šokiai, skirti [[Dionisas|Bakcho]] garbei. Prie maldyklų dažnai buvo ištisi šokėjų būriai. Romos imperijai žlugus šokio menas apmirė tūkstančiui metų ir atgimė XV a. pabaigoje – XVI a., jau nebe kaip mistinis veiksmas, o kaip vaidinimas.
Artimas dabartiniam supratimui baletas atsirado [[Italija|Italijoje]] [[Renesansas|Renesanso]] epochos metu (XVI a.) ir pradžioje buvo bendro veiksmo ir nuotaikos siejama šokių scena operoje. Pirmuoju pasaulietiškuoju baletu laikomas spektaklis 1489 m. pastatytas [[Milano hercogystė|Milano kunigaikščio]] ir Izabelės Aragonietės vestuvių proga. Tai buvo dvaro iškilmės su eisenomis, muzika, šokiais ir žaidimais. Nuo to laiko baletas pasidarė dvaro gyvenimo elementu, lydinčiu iškilmes, turnyrus ir pan. Balete atsiranda alegorinių ir mitologinių motyvų, šokių judesiai lėti, smulkūs ir neįvairūs.
Iš Italijos patekęs į [[Prancūzija|Prancūziją]], baletas tapo iškilmingu prabangiu reginiu. [[1581]] m. [[Kotryna Mediči|Kotrynos Mediči]] kapelmeisteris Baltasarini pastatė pirmąjį baletą Prancūzijoje „Circėja ir jos nimfos“. Pirmųjų baletų muzikinį pagrindą sudarė liaudies ir dvaro šokiai. Baletas buvo grynai karaliaus dvaro pramoga, jame dalyvavo dvariškiai, netgi karaliai. Baleto šokėjai buvo tik vyrai su įvairiomis kaukėmis. Kostiumai buvo ištaigingi ir varžantys judesius, jokios technikos nebuvo.
XVII a. antroje pusėje atsirado nauji teatro žanrai, pvz., komedija – baletas, opera – baletas, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas baleto muzikai ir bandoma ją dramatizuoti. Prancūzų balete susiformavo savos tradicijos ir tipiškos savybės: baletą sudarė šokiai, lydimi eilėraščių deklamavimo ir dainavimo; šokiai skirstomi į groteskinius pantomiminius įvairių personažų pasirodymus (tai atliko profesionalūs aktoriai) ir dekoratyvinius grynai choreografinius šokius, sudaromos sekant geotrinius piešinius (juos atliko dvariškiai).
Savarankiška sceninio meno šaka baletas tapo tik XVIII a. antroje pusėje, po prancūzų baletmeisterio J. G. Noverre reformų. Noverre (1727–1810 m.) atskyrė baletą nuo operos, sujungęs jį su antikine pantomima. Jo pastatytoje operoje „Medėja ir Jasonas“ artistas Vesteris pirmą kartą išėjo į sceną be kaukės. Noverre stengėsi sujungti dailę, muziką, choreografiją, technikos ir šviesos efektus į vientisą dramatišką spektaklį. Jo knyga „Laiškai apie šokį“ svarbia laikoma iki šiol. Noverre įtakoje [[Paryžius|Paryžiuje]] sukurta pirmoji šokių akademija. Baleto centru tampa Paryžius, kiti kraštai juo sekė.
Besirutuliojant italų ir prancūzų operai, baletas perėjo į miesto operos teatro sceną, bet čia tapo tik operos ir dramos papuošalu ([[Molière|Moljero]] komedijos). Kompozitorius ir dramaturgas Quilnault 1681 m. balete „Meilės triumfas“ pirmą kartą įtraukė 4 moteris balerinas.
=== Tolimesnė baleto raida ===
Tolimesnė baleto raida ir sukletėjimas vyko [[Romantizmas|romantizmo]] epochoje. Romantiškasis XIX a. į pirmąjį planą iškelia moterį, švelnumą, svajonę ir jausmą. XVIII a. pabaigoje baleto kostiumas tapo žymiai lengvesniu ir laisvesniu, o tai prisidėjo prie šokio technikos vystymosi. Atsirado triko, trumputė tiulio suknelė, atlaso batukai su kietais pirštagaliais. Herojiški ir alegoriški siužetai pakeičiami pasaka; atsiranda šokis „pointes“ (pirštų galais), kuris lyg pakelia šokėją nuo viso žemiško. Šokį ant pirštų galų kaip išraiškos priemonę pirmoji panaudojo [[Marie Taglioni|M. Taglioni]]. Šokis tapo gyvesnis, atsirado polėkiai, šuoliai ir lyriški šokiai, kuriais ypatingai išgarsėjo M. Taglioni (1804–1884 m.) ir charakteringi šokiai, išgarsinti Fanny Elsler (1810–1884 m.).
Kartu su baleto dramatizacija vystėsi ir baleto muzika. Romatizmas įsitvirtina [[Adolfas Adamas|Adolphe Charles Adam]] baletuose „Žizel“ (1841 m.) ir „Korsaras“ (1856 m.). [[Leo Delibas|L. Delibo]] baletai „Kopelija“ (1870 m.) ir „Silvija“ (1876 m.) laikomi pirmaisiais simfonizuotais baletais. Tuo pačiu atsirado tendencija supaprastinti baleto muziką, kuri turinti būti melodinga, aiškios ritmikos, skirta tik šokio palaikymui.
XIX a. antrojoje pusėje baleto centras persikelė į Italiją, tačiau itališkoji mokykla paplito neilgam. Naują impulsą baletui suteikė [[Rusija|Rusijos]] baleto mokykla.
{{Vikižodynas|baletas|no=T}}
{{Commons|Category:Ballet|no=T}}
[[Kategorija:Baletas| ]]
{{Link FA|hr}}
| |||