Baltijos Antantė: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 pridėti baitai ,  prieš 7 metus
S
Automatinis santrumpų taisymas.
S (Automatinis santrumpų taisymas.)
Selektyvi ir kontrastiška Lenkijos politika Baltijos šalių atžvilgiu ilgainiui sunokino karčius vaisius ir palaidojo Vakarų šalių puoselėtas viltis sukurti Rytų Baltijoje penkiašalį karinį aljansą (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija), kuris būtų galėjęs tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdęs revanšistinius Vokietijos apetitus.
Lietuvoje Lenkija elgėsi kaip agresorė ir okupantė, nepripažinusi de iure Lietuvos Respublikos nepriklausomybės iki pat 1938 m. Latvijos ir Estijos nepriklausomybę Lenkija pripažino 1921 m. sausio 26 d.; save joms pateikinėjo kaip sąjungininkę ir šių šalių nepriklausomybės garantę (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų nei į buvusius Lenkų Infliantus, t. y. Latgalą, nei į ten gyvenusių lenkų padėtį). Todėl natūralu, kad Lietuva kratėsi bet kokios sąjungos, kurioje būtų ir agresorė Lenkija, užsienio politikoje laikydamasi principo „mano priešo priešas yra mano draugas“. Lenkija savo priešais laikė Rusiją ir Vokietiją, tad šios šalys Lietuvai atrodė kaip jos interesų gynėjos. Latvija su Estija savo sąjungininke matė Lenkiją, o Vokietiją su Rusija laikė potencialiomis agresorėmis.
 
Tad želigovskinė pietryčių Lietuvos okupacija 1920 m. ir Lenkijos įvykdyta užgrobtosios teritorijos aneksija 1922 m. buvo bene didžiausia Lenkijos to meto geopolitinė klaida, susilpninusi Baltijos regioną ir šitaip sudariusi sąlygas stiprėti bolševikinei Rusijai bei nacistinei (nuo 1933 m.) Vokietijai, kurios abi buvo suinteresuotos šia Lenkijos sukelta nesantaika regione. Lenkijos agresija prieš Lietuvą Rusijai tapo puikiu destabilizavimo įrankiu. Maskva, palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija ir Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Plačiąja prasme būtent ši pilsudskinės Lenkijos klaida netiesiogiai padėjo pamatus II pasauliniam karui, kurio pirmąja auka ji pati vėliau ir tapo.
Aštrėjanti tarptautinė situacija Europoje tris Baltijos šalis skatino apsibrėžti savo pozicijas. Devintojoje konferencijoje buvo deklaruotas trijų Baltijos valstybių neutralumo laikymasis. Vienuoliktoji konferencija svarstė galimybes riboti sovietų karinio kontingento skaičių Latvijoje ir Estijoje.
 
1920–1939 m. neišspręstas Vilniaus klausimas neleido šiai diplomatinei sąjungai išaugti iki karinio aljanso, nors tokių ketinimų būta. 1935 m., paaštrėjus Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, Lietuva paprašė Latvijos ir Estijos paramos. Sąjungininkės palaikė Lietuvą, įsipareigodamos nesudaryti nepuolimo sutarties su Vokietija, jei toji nesutiks sudaryti tokios sutarties su Lietuva. Tačiau kai 1939 m. kovo 20 d. Vokietija ultimatumu pareikalavo iš Lietuvos atsisakyti Klaipėdos, Latvija ir Estija atsisakė kaip nors padėti Lietuvai. Prieš tai Lenkijos ultimatumo Lietuvai metu (1938 m. 03 17) Latvija raginusi Lietuvą „rasti modus vivendi su Lenkija“. Visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus klausimą Latvija ir Estija laikė dvišale Lietuvos ir Lenkijos problema, vadovaudamosi nuostata, jog dėl mažos kaimynės (Lietuvos) netikslinga gadinti santykių su didele kaimyne (Lenkija). Pačios Lenkijos politika Latvijos ir Estijos atžvilgiu buvo visiškai kitokia nei politika su Lietuva. (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų į buvusius Lenkų Infliantus, t. y. Latgalą).
 
== Konferencijos ==
335 101

pakeitimas