23:43, 14 spalio 2014 versija taisyti R. Nemera (aptarimas \| indėlis) 352 keitimai S Kl. ← Prieš tai darytas keitimas		14:48, 20 spalio 2014 versija taisyti anuliuoti Hugo.arg (aptarimas \| indėlis) Sąsajos administratoriai 244 420 keitimai vikifikuota Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: [[Vaizdas:MSR - Germanicus Inv. 30010.jpg\|thumb\|250px\|dešinėje\|Germaniko biustas]] '''Gajus Julijus Cezaris Germanikas''' ([[15 m. pr. m. e.]] [[gegužės 24]] d. – [[19]] m. [[spalio 10]] d.) – žymus [[Senovės Roma\|romėnų]] karvedys. 7–12 m. [[kvestorius]]. 12 m. [[konsulas]]. Iki kampanijų [[Germanija\|Germanijoje]] Germanikas [[Augustas\|Augusto]] pavedimu vienas ir kartu su [[Tiberijus\|Tiberijumi]] kariavo [[Panonija\|Panonijoje]] ir [[Dalmatija (Romos provincija)\|Dalmatijoje]]. [[Roma\|Romoje]] pasižymėjo ir kaip advokatas.<ref>Kasijus Dionas. Romos istorija. LVI, 24.</ref> == Kilmė ir šeima == [[Neronas Klaudijus Druzas\|Nerono Klaudijaus Druzo]] ir Antonijos Jaunesniosios sūnus, Livilos ir [[Klaudijus\|Klaudijaus]] brolis. Vedė [[Agripina Vyresnioji\|Agripiną Vyresniąją]], su ja susilaukė devynių vaikų, iš kurių išgyveno šeši: Neronas, Druzas, [[Kaligula]], [[Agripina Jaunesnioji]] (būsimoji imperatoriaus [[Neronas\|Nerono]] motina), Julija Druzila ir Julija Livila. Kurį laiką Augustas Germaniką laikė savo būsimu įpėdiniu, tačiau 4 m., įkalbėtas Livijos, pakeitė nuomonę Tiberijaus naudai. Tuokart Augustas liepė Tiberijui įsisūnyti Germaniką. Svetonijus rašo, jog Tiberijus savo įsūnį nuolat niekino, menkindamas jo darbus ir pergales.<ref>Trankvilas, Gajus Svetonijus. Dvylikos cezarių gyvenimas. III, 52.</ref> == Germanija == Eilutė 20: Jam sugrįžus į Žemutinę kariuomenę, vėl sukilo I ir XX legionai, iš atvykusių senato pasiuntinių tikėjęsi naujųjų privilegijų atšaukimo. Germanikui su šeima kilo pavojus. Tik Germanikui susiruošus iš stovyklos išsiųsti žmoną su sūnumi, kariai patys surado ir atvedė legatui didžiausius maištininkus. Tokiu būdu patiems legionieriams atgailaujant už sukeltą skriaudą mylimam vadui buvo susitvarkyta Žemutinėje kariuomenėje. Po to surinkęs dideles pajėgas Germanikas leidosi į vadinamąją Senąją stovyklą (''castra vetera'') ant [[Reinas\|Reino]] kranto, kur buvo įsikūrę pirmieji maištauti pradėję V ir XIX legionai. Nusiuntė legatui Aului Cecinai laišką, kuriame patarė patiems susitvarkyti su kurstytojais. Buvo surengtos žudynės ir legionai apvalyti nuo sukilėlių. Pasibaigus vidaus neramumams, Germanikas karių įniršį nukreipė prieš germanus. Persikėlė per Reiną ir žiauriai nuniokojo marsų žemes. 15 m. apdovanotas [[Romėnų triumfas\|triumfu]]. Tų pačių metų ankstyvą pavasarį Germanikas išžygiavo prieš chatus ir sudegino jų sostinę Matijų. Išvadavo iš susiskaldžiusių cheruskų apsupties romėnų sąjungininką Segestą, paėmė į nelaisvę jo dukterį, [[Arminijus\|Arminijaus]] žmoną Tusneldą. Grįžęs atgal, Tiberijaus pasiūlymu gavo imperatoriaus titulą. Atsakydami į Segesto išdavystę, sukilo Arminijaus vadovaujami cheruskai, brukterai ir frizijai. Žudydami ir plėšdami brukterus romėnai rado devynioliktojo legiono erelį. Perėjęs brukterų žemes, Germanikas nusprendė sugrįžti į Teutoburgo mišką ir palaidoti 9 m. čia žuvusius 3 romėnų legionus, 15 tūkst. vyrų su [[Publijus Kvintilijus Varas\|Kvintilijumi Varu]] priešakyje. [[16]] m. pavasarį Germanikas nuo Reino žiočių jūra pasiekė [[Vėzeris\|Vėzerį]]. Tenai pakilęs aukštupiu ties dabartiniais [[Rintelnas\|Rintelnu]] ir [[Hanoveris\|Hanoveriu]] du kartus iš eilės sutriuškino Arminijaus ir Ingviomero vedamus germanus. Didžiumą kariuomenės į nuolatines stovyklas Germanikas nutarė sugrąžinti [[Šiaurės jūra]]. Prasidėjusi audra romėnų laivynui padarė didelių nuostolių. Išsilaipinęs žemyne Germanikas ėmėsi atgrasomųjų žygių prieš chatus ir marsus. Grįžęs į Romą atšventė triumfą ir, Tiberijaus pasiūlymu, antrąkart tapo konsulu. Eilutė 26: == Azija == [[Vaizdas:Nicolas Poussin 019.jpg\|thumb\|300px\|[[Nikola Pusenas]]. „Germaniko mirtis“ (1627)]] Tiberijui baiminantis Germaniko populiarumo ir siekiant atskirti jį nuo savo karių, baigiantis 17 m. jis ~~išsiunčiamas~~išsiųstas į Rytus. Tenai prieš save ir Agripiną ~~patiria~~patyrė nuolatinius [[Gnėjus Kalpurnijus Pizonas\|Kalpurnijaus Pizono]] ir jo žmonos kurstymus. 19 m. Germanikas lankė Egiptą. Nuo Augusto laikų senatoriams buvo uždrausta be imperatoriaus leidimo vykti į Egiptą, kurį užėmus buvo galima lengvai nutraukti grūdų tiekimą ir sukelti Italijoje badą. Gali būti, jog ir tada Tiberijui kilo įtarimų dėl Germaniko ištikimybės. Grįžęs iš kelionės, Germanikas sužinojo, kad visų jo įsakymų Sirijos legionams ir miestams arba nepaisoma, arba jie pakeisti priešingais. Pirmą kartą Germanikas rimtai susikivirčijo su Pizonu, kuris nusprendė išvykti. Tuo metu Germaniką pakirto nežinoma liga. Tacitas rašo, jog Pizonas darė viską, ką manė esant reikalinga Germaniko būklei pabloginti,<ref>Tacitas, Publijus Kornelijus. Analai. II, 69.</ref> o pats Germanikas tikėjo buvęs nunuodytas, bet Pizono valia, o ne Tiberijaus ir Livijos pavedimu, kaip kad buvo kalbama.<ref>Ten pat. II, 71.</ref> Jam mirus įsivyravo visuotinis gedulas tiek tarp romėnų, tiek tarp svetimšalių, kurie gyrė Germaniko palankumą sąjungininkams, atlaidumą priešams, pagiežos ir puikybės stoką. Eilutė 49: Vėliau=Markas Junijus Silanas Torkvatas<br/>Lucijus Norbanas Balbas}} {{SavStr}} [[Kategorija:Senovės Romos karvedžiai]] [[Kategorija:Romos imperijos konsulai]]

Germanikas: Skirtumas tarp puslapio versijų