Lietuvos bažnytinė provincija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iki Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo Lietuvos katalikų bažnyčia buvo pavaldi keliose valstybėse esančiai bažnytinei administracijai – [[Mogiliovas|Mogiliavo]] ir [[Varšuva|Varšuvos]] metropolijoms, o [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] katalikai administraciškai buvo pavaldūs [[Varmė|Varmijos]] vyskupijai. [[1923]] m. vyskupas [[Pranciškus Karevičius|P. Karevičius]] pavedė vyskupui J. Skvireckui atlikti parengiamuosius Lietuvos bažnytinės provincijos steigimo darbus. [[1925]] m. Lietuvos vyskupai [[Lietuvos vyskupų konferencija|Lietuvos vyskupų konferencijoje]] bendrais bruožais nustatė vyspupijų skaičių ir jų ribas. Galutinai vyspupijų ribas, jų suskirtymą į dekanatus ir parapijas užbaigė arkivyskupas [[Jurgis Matulaitis]]. 1926 m. [[vasario 26]] d. Lietuvos vyskupų konferencijoje priimtas Lietuvos bažytinės provincijos projektas, kuris netrukus buvo įteiktas popiežiui Pijui XII. Lietuvos vyriausybei pageidaujant, Lietuvos bažnytinė provincija sudaryta taip, kad jos ribos rodytų, jog Vilniaus vyskupijos klausimas dar nėra išspręstas. StteigiantSteigiant provinciją, buvo panaikinta Seinų vyskpija, vietoj kurios įsteigta Vilkaviškio vyskupija. [[1940]] m. [[birželio 26]] d. vadinamoji Lietuvos Liaudies vyriausybė konkordatą nutraukė. Lietuvą okupavus, Vatikanas laikėsi okupacijos nepripažinimo politikos todėl vertino, kad diploamtiniai santykiai su Lietuva yra ne nutraukti, tačiau tik sustabdyti. Nuo [[1944]] m. Lietuvoje sustiprėjo Bažnyčios persekiojimas, vyko kunigų ir tikinčiųjų persekiojimai, areštai, trėmimai į [[Sibiras|Sibirą]]. [[1991]] m. popiežius [[Jonas Paulius II]] Lietuvos bažnytinę provinciją pertvarkė į dvi – [[Vilnius|Vilniaus]] ir [[Kaunas|Kauno]] bažnytines provincijas.