Petras Babickas: Skirtumas tarp puslapio versijų

57 pridėti baitai ,  prieš 7 metus
S
(foto)
}}
 
'''Petras Babickas''' ([[1903]]  m. [[gegužės 12]] d. [[Laukminiškiai|Laukminiškiuose]], [[Virbališkiai|Virbališkiuose]]  – [[1991]]  m. [[rugpjūčio 27]] d. [[Rio de Žaneiras|Rio de Žaneire]], [[Brazilija]])  – Lietuvos [[radijas|radijo]] žurnalistikos pradininkas, publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas, fotografas.
 
Aktorės [[Unė Babickaitė|Unės Babickaitės]] brolis.
 
== Biografija ==
Gimė Agotos ir Jurgio Babickų šeimoje, buvo ketvirtas, jauniausias, vaikas. Prasidėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniuipasauliniam karui]], pasitraukė į [[Sankt Peterburgas|Petrogradą]]. Lankė Šv. Kotrynos gimnaziją. Sesuo Unė anksti pastebėjo brolio polinkį į dailę ir skatino jį piešti.
 
Nuo [[1919]]  m. pradžios Babickų šeima gyveno [[Kaunas|Kaune]], Unės Babickaitės nuomojamame bute [[Laisvės alėja|Laisvės alėjoje]]. [[1920]]–[[1923]]  m. mokėsi [[Panevėžio gimnazija|Panevėžio gimnazijoje]]. Nuo 1923  m. studijavo [[VDU|Lietuvos universiteto]] Humanitarinių mokslų fakultete literatūrą. Po dvejų metų, neturėdamas lėšų studijoms tęsti, pradėjo mokytojauti [[Jurbarkas|Jurbarke]]  – [[Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija|Saulės gimnazijoje]] dėstė piešimą ir lietuvių literatūrą.
 
[[1926]]  m. vasarą pradėjo dirbti [[Kauno radiofonas|Kauno radiofone]], pirmasis radijo pranešėjas, jo programos vedėjas (direktorius). Vedė vaikų valandėles, buvo populiarusis „Radijo dėdė“. Pirmoji laidelė, transliuota [[1927]]  m. [[sausio 23]] d., išsyk sulaukė klausytojų dėmesio. Vaikams sekė lietuvių liaudies [[pasaka]]s, skaitė [[legenda]]s ir padavimus, įvairių rašytojų kūrinių ištraukas. [[1931]]  m., kilus konfliktui, paliko radiofoną.
 
1931–[[1934]]  m. stažavosi [[Maskva|Maskvos]] kino institute. Galbūt dėl šios patirties vėliau griežtai pasisakė prieš [[bolševikas|bolševizmą]]. Nuo [[1933]]  m. [[Kauno ąžuolynas|Vytauto parko]] direktorius. Susidomėjęs menine fotografija, tapo vienu jos pradininkų Lietuvoje. [[1933]]  m. įkūrė [[Lietuvos fotomėgėjų sąjunga|Lietuvos fotomėgėjų sąjungą]]. [[1933]]–[[1934]]  m. žurnalo „[[Foto mėgėjas]]“ redaktorius. [[1936]]–[[1938]]  m. žurnalo „[[Mūsų Vilnius]]“ oficialusis redaktorius. Bendradarbiavo žurnale „[[Pajūris (žurnalas)|Pajūris]]“. Organizavo Švietimo ministerijos filmoteką, rengė propagandinius filmus apie Lietuvą, pagamino filmus apie [[Martynas Jankus|M. Jankų]], [[Jonas Šliūpas|J. Šliūpą]], [[Adomas Dambrauskas-Jakštas|A. Jakštą-Dambrauską]], [[Gabrielė Petkevičaitė|G. Petkevičaitę]], gen. [[Jonas Jurgis Bulota|J. Bulotą]]. Daug keliavo po pasaulį  – [[Vakarų Europa|Vakarų Europą]], [[Mažoji Azija|Mažąją Aziją]], Šiaurės [[Afrika|Afriką]], [[Amerika|Amerikos]] žemyną, mokėjo aštuonias užsienio kalbas.
 
[[TSRS]] okupavus Lietuvą, atleistas iš Radiofono. Vokiečių okupacijos metais paskirtas Radiofono direktoriumi. [[1941]]  m. [[Vytauto Didžiojo karo muziejus|Vytauto Didžiojo karo muziejuje]] įsteigė Raudonojo teroro ekspoziciją.
 
[[1944]]  m. profesorius [[Tadas Ivanauskas]] padėjo persikelti per [[Nemunas|Nemuną]] ties Jurbarku, taip išvengė galimų represijų. 1944–[[1945]]  m. gyveno [[Vokietija|Vokietijoje]], nuo [[1946]]  m.  – [[Italija|Italijoje]], [[Roma|Romoje]]. [[1949]]  m. apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire, kur aktyviai reiškėsi vietos lietuvių bendruomenėje. [[1950]]–[[1965]]  m. Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretorius, kultūros skyriaus vedėjas ir spaudos [[atašė]]. Nuo [[1958]]  m. per Rio de Žaneiro radiją vedė savaitinę valandėlę [[portugalų kalba]] „Lietuvos balsas“.
 
Paskutiniais gyvenimo metais P. Babickas vertėsi ypač sunkiai, gyveno apleistoje lūšnoje, kuri po jo mirties buvo nugriauta. Žurnalistas negalėjo pats nusiprausti, pasigaminti valgio, išsiskalbti. Į tėvynę grįžti žadėjo tada, kai „Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė“. Iki pat mirties nepriėmė Brazilijos pilietybės.
 
Mirė 1991  m. [[rugpjūčio 27]] d., palaidotas Rio de Žaneiro miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles“. Pargabenti P. Babicko palaikus į Lietuvą paskatino radijo ir televizijos žurnalistai Lietuvos radijo 80-mečio proga. [[2006]]  m. [[gegužės 25]] d. palaikai parvežti iš Brazilijos ir [[birželio 9]] d. perlaidoti [[Petrašiūnų kapinės]]e.
 
[[1995]]  m. jachtos „Laisvė“ kapitonas Ignas Miniotas į Kauną pargabeno dalį P. Babicko archyvo, kuris perduotas [[MLLM|Maironio literatūros muziejui]]. Nuo [[2002]]  m. [[gruodžio 24]] d. Laukminiškių kaime veikia muziejus, įsikūręs rašytojo Petro Babicko ir aktorės Unės Babickaitės tėvų namuose. 2006  m. sukurtas 38 min. trukmės filmas „Sugrįšiu“.
 
== Kūryba ==
[[1921]]  m. pradėjo bendradarbiauti Lietuvos ir [[Amerikos lietuviai|Amerikos lietuvių]] laikraščiuose. [[1932]]  m. Kaune surengė pirmąją Lietuvoje personalinę meninės fotografijos parodą, kurioje eksponavo daugiau nei 300 nuotraukų. Vienas pirmųjų Lietuvos leidiniuose ėmė rengti fotoreportažus. [[1937]]  m. eksponavo savo fotografijas [[Paryžius|Paryžiaus]] pasaulinėje meno ir technikos parodoje (apdovanotas aukso medaliu). Švietimo ministerijos prašymu organizavo filmoteką, pagaminęs filmus apie [[Martynas Jankus|Martyną Jankų]], [[Jonas Šliūpas|Joną Šliūpą]], [[Adomas Dambrauskas-Jakštas|Adomą Jakštą-Dambrauską]], [[Gabrielė Petkevičaitė-Bitė|Gabrielę Petkevičaitę-Bitę]], gen. [[Jonas Bulota|Joną Bulotą]]. {{šaltinis|{{ŽE|47}}}}
 
Išleido apie 16 knygų, tarp kurių vaikams ir jaunimui: „Gyvenimas  – laimė“, „Nuostabi Jonuko kelionė“, „Tra-ta-ta“, „Murziukas“, poezijos rinkinius „Geltona ir juoda“ ([[1930]]  m.), „Žmogaus remontas“ (1934  m.), „Toli nuo tėvynės“ (1945, [[1992]]  m.), „Svetimoj padangėj ([[1947]]  m.), rinktinę „Dramblio kojos“ ([[1957]]  m.), nuotraukomis iliustruotus apybraižų rinkinius „Gintaro krantas“ ([[1932]], 1938, [[1958]]  m.) ir „Marių pasakos“ (1933  m.), publicistikos knygą „Gyvenimas  – laimė ([[1940]]  m.), parašė novelių (rink. „Vakar“, 1931  m.), kelionių apybraižų („Elada“, [[1939]]  m.), parengė informacinių leidinių apie Lietuvą užsienio kalbomis  – [[ispanų kalba]]  – „Lituania antiqua“, portugalų kalba  – „Lihtuania iliustrada“, anglų, ispanų ir lietuvių kalbomis  – „Picturesque Lithuania“.
 
Bendradarbiavo leidiniuose [[Vairas (žurnalas)|„Vairas“]], [[Židinys (žurnalas)|„Židinys“]], „[[Naujoji Romuva]]“, [[Trimitas (žurnalas)|„Trimitas“]], [[Karys (žurnalas)|„Karys“]], „[[Skautų aidas]]“, „[[2000 metrų]]“{{šaltinis|{{ŽE|112}}}}. [[Lietuvių enciklopedija]]i parengė straipsnių apie portugalų ir brazilų literatūras, vertė kitų poetų eiles.
== Petro Babicko premija ==
 
Petro Babicko premija yra [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos metinė premija. Ji skiriama radijo ir televizijos žurnalistams už vertingus įvairų žanrų radijo ir televizijos žurnalistikos kūrinius, transliuotus per metus laiko - – nuo gegužės 1-osios iki kitų metų gegužės 1-osios.<ref>http://www.lzs.lt/lt/konkursai/petro_babicko_premija.html</ref> <ref>http://www.kaunozurnalistai.lt/19645/</ref> Premijos laureatas apdovanojamas pinigine premija bei diplomu. Juos skiria ir įteikia [[Kauno rajono savivaldybė]]. Pirmoji premija [[2012]]  m. įteikta radijo žurnalistui [[Benas Rupeika|Benui Rupeikai]].<ref>http://www.kaunozurnalistai.lt/20324/</ref>, antroji, 2013 metais - – televizijos žurnalistui Vidui Mačiuliui.
 
== Šaltiniai ==
== Nuorodos ==
* [http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=BABICKAS%20PETRAS Žymūs Kauno žmonės]
* [http://xxiamzius.lt/numeriai/2006/06/14/atmi_01.html Petro Babicko žemiškų kelionių pabaiga  – Tėvynėje]
 
{{DEFAULTSORT:Babickas, Petras}}
2 571

pakeitimas