Charles de Gaulle: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Šarlis de Golis''' ({{Fr|Charles André Joseph Marie de Gaulle}}, [[1890]]  m. [[lapkričio 22]] d.  – [[1970]]  m. [[lapkričio 9]] d.)  – [[Prancūzija|prancūzų]] [[generolas]] ir politikas, pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdęs nuo [[1959]]  m. [[sausio 8]] d. iki [[1969]]  m. [[balandžio 28]] d.{{šaltinis|{{VLE|VI|458||de Gaulle Charles (Šarlis de Golis)}}}}

Gimė gausioje, konservatyvioje ir religingoje mokytojo šeimoje. Mokėsi privačioje katalikiškoje [[Paryžius|Paryžiaus]] mokykloje. Vėliau įstojo ir [[1912]]  m. baigė prestižinę Prancūzijos Saint-Cyr karo akademiją. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu tarnavo [[Prancūzijos ginkluotosios pajėgos|Prancūzijos kariuomenės]] 33-iajame pėstininkų pulke. [[1916]]  m. Verdeno mūšio metu buvo sužeistas ir pateko į [[Vokietijos imperija|Vokietijos]] nelaisvę, iš kurios šešis kartus bandė pabėgti. Nuo [[1919]]  m. iki [[1920]]  m. tarnavo Prancūzijos karinėje misijoje [[Lenkija|Lenkijoje]]. Nuo [[1927]]  m. iki [[1929]]  m. ir nuo [[1936]]  m. iki [[1938]]  m. tarnavo Prancūzijos kariuomenės daliniuose, kurie buvo užėmę Vokietijos [[Reino kraštas|Reino kraštą]]. Nuo [[1929]]  m. iki [[1931]]  m. buvo paskirtas vadovauti pėstininkų batalionui tuomet Prancūzijos protektorato statusą turėjusioje [[Sirija|Sirijoje]]. [[Tarpukaris|Tarpukario]] metais parašė pirmuosius karo teorijos leidinius, kuriuose siūlė kurti profesionalios ir mobilios bei mechanizuotos kariuomenės dalinius.

Prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniuipasauliniam karui]], [[1940]]  m. [[gegužės 15]] d. buvo paskirtas vadovavauti 4-ajai tankų divizijai. Po poros dienų atakavo ir privertė trauktis [[Trečiasis Reichas|Vokietijos]] kariuomenę. Tai buvo vienas iš nedaugelio sėkmingų Prancūzijos karo veiksmų [[Mūšis dėl Prancūzijos|Mūšio dėl Prancūzijos]] metu. [[Gegužės 24]] d. paskirtas [[brigados generolas|brigados generolu]], [[birželio 5]] d. ir Gynybos ministro pavaduotoju. Nepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus prieš Vokietiją. [[Birželio 14]] d. išvyko į [[Jungtinė Karalystė|Jungtinę Karalystę]] derybų dėl Prancūzijos vyriausybės evakuacijos į [[Afrika|Afriką]]. 1940  m. [[birželio 15]] d. [[Vermachtas|Vokietijos kariuomenei]] įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje iš [[Londonas|Londono]] pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį. [[1940]]  m. [[rugpjūčio 2]] d. [[Viši režimas|Viši režimo]] karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisė [[mirties bausmė|mirties bausme]]. [[1943]]  m. rugpjūtį [[Sąjungininkai (Antrasis pasaulinis karas)|Sąjungininkai]] jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo [[1944]]  m. rugpjūčio de Golis  – Prancūzijos laikinosios vyriausybės [[ministras pirmininkas]].

Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai, [[1946]]  m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją  – Prancūzų tautos susivienijimą, kuri, tačiau [[1951]]  m. vykusiuose rinkimuose partija daugumos nelaimėjo, [[1953]]  m. pats Š. de Golis ją paleido. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“. [[1957]]  m. kilusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukę konfliktai [[Prancūzijos užjūrio valdos]]e  – iš pradžių pralaimėjimas [[Vietnamo karas|Vietnamo kare]], o netrukus ir prasidėjęs [[Alžyro karas|karas Alžyre]] sukėlė ir ekonominius sunkumus šalyje. Situaciją paaštrino tai, kad Ketvirtosios Prancūzijos respublikos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes. [[1958]]  m. [[gegužės 15]] d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metų [[birželio 1]] d. Prancūzijos prezidentas René Coty kreipėsi į Nacionalinį susirinkimą ir pareikalavo suteikti nepaprastuosius įgaliojimus Š. de Goliui formuoti naują Vyriausybę ir pakeisti Konstituciją. [[Birželio 1]] d. parlamentas paskyrė de Golį naujuoju šalies ministru pirmininku. Rugpjūčio mėnesį buvo parengtas naujos Konstitucijos projektas, kuriuo labai sustiprintos prezidento galios, numatyti visuotiniai prezidento rinkimai, ir, atitinkamai, sumažinti parlamento įgaliojimai. 1958  m. [[rugsėjo 28]] d. įvykusio [[referendumas|referendumo]] metu, palaikius 79,2% balsavusiųjų, buvo priimta naujoji Konstitucija ir sukurta Penktoji Prancūzijos respublika.

1958  m. [[gruodžio 21]] d. įvykusiuose prezidento rinkimuose Š. de Golis gavo 75,5% balsų. Vadovaujant Š. de Goliui, Prancūzija pripažino Alžyro ir kitų [[Prancūzijos kolonijinė imperija|Prancūzijos kolonijų]] Afrikoje bei [[Azija|Azijoje]] [[suverenitetas|suverenitetą]]. Tuo pat metu Prancūzija labai sustiprino karinę galią  – sukūrė ir išbandė [[Branduolinis ginklas|branduolinius ginklus]]. [[1965]]  m. Š. de Golis buvo perrinktas antrajai kadencijai. Š. de Golio vykdoma užsienio politika tapo antiamerikietiška  – 1965  m. [[vasario 4]] d. Prancūzija pareiškė tarptautiniuose atsiskaitymuose nebenaudosianti [[JAV doleris|JAV dolerio]] ir pereisianti prie [[aukso standartas|aukso standarto]]. [[1966]]  m. [[vasario 21]] d. Prancūzija išstojo iš [[NATO]] karinių struktūrų. NATO būstinė buvo perkelta iš Paryžiaus į [[Briuselis|Briuselį]]. Š. de Golis pasmerkė [[Izraelis|Izraelio]] veiksmus [[Šešių dienų karas|Šešių dienų karo]] metu bei JAV pradėtą karą Vietname. Dėl pablogėjusios socialinės ir ekonominės padėties, [[1968 m. gegužės įvykiai Prancūzijoje|1968  m. gegužę kilus neramumams Prancūzijoje]], Š. de Golio pozicijos labai susilpnėjo. 1968  m. gegužės 30 d. Š. de Golis paleido parlamentą. Birželio pabaigoje įvykusius rinkimus didele persvara laimėjo prezidentinė partija. 1969  m. [[balandžio 27]] d. dauguma Prancūzijos rinkėjų nepalaikė de Golio siūlymo referendumu pakeisti Prancūzijos Seanto statuso ir suteikti daugiau galių vietos savivaldai. Kitą dieną Š. de Golis atsistatydino iš pareigų. [[1970]]  m. lapkričio 9 d. jis, plyšus [[aorta]]i, netikėtai mirė. Palaidotas Colombey savivaldybės, kurioje gyveno daugelį metų, kapinėse.