Gema: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Rencas (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 4:
Kamėja – iškilus akmens raižinys, [[intalija]] – įdubęs. Santykis tarp kamėjos ir intalijos toks pats kaip ir tarp bareljefo (virš fono iškilusi [[skulptūra]]) ir kontrreljefo (fone įgilinta skulptūra).
 
Kamėjų ir intalijų raižymo menas vadinamas ''gliptika''.
 
Kamėjos termino kilmė neaiški, bet šis nuo XIII amžiaus Vakarų Europoje vartojamas žodis (tuometinė [[Prancūzų kalba|prancūziška]] forma ''camaheu'', ''camaieul'') kilęs iš [[Graikųžodžio kalba{{gr|graikiško]] žodžio κειμήλιον}} (“brangenybė")'brangenybė', kurį iš [[Bizantija|Bizantijos]] atnešė [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygių]] dalyviai. Intalijos pavadinimo kilmė itališka (''{{it|intaglio}} 'raižymas' – raižymas).
 
Meno kūriniai iš akmens raižyti jau gilioje senovėje, pavyzdžiui, aptinkamos IV a. pr. m. e. sukurtos skarabėjų figūrėlės, tačiau tik IV-III a. pr. m. e. pradėtos gaminti reljefinės daugiasluoksnės kamėjos. Daugiausia tam naudotas [[sardoniksas]], kurio įvairiaspalvių sluoksnių atidengimas suteikė daugiaspalvio piešinio efektą. Išskobdami baltus [[Agatas|agato]] sluoksnius taip, kad pro juos prasišviestų gilesnis tamsus sluoksnis, senovės meistrai sukurdavo šešėlių iliuziją.
 
== Istorija ==
Eilutė 17:
Po [[Aleksandras Makedonietis|Aleksandro Makedoniečio]] žygių rinkoje atsirado naujų, iki tol neregėtų dailės akmenų, kurie sukėlė naują susidomėjimo kamėjomis bangą, ir jos tapo mėgstamu prabangos atributu, papuošdamos diademas, žiedus, vainikus. Raižytais akmenimis pradėta puošti brangius apyvokos daiktus, brangenybių dėžutes, baldus, muzikos instrumentus. Gliptikos meistrai tuo laikotarpiu buvo labai gerbiami, o jų kūriniai – kolekcionuojami. Tuo metu garsėjo Mitridato Eupatoro gemų kolekcija (daktilioteka), o Aleksandro Makedoniečio rūmuose darbavosi garsus gliptikos meistras Pirgotelis, kuriam vieninteliam buvo suteikta teisė graviruoti didžiojo karvedžio atvaizdus.
 
Vėliau kamėjos išpopuliarėjo [[Senovės Roma|senovės Romoje]], jų menas suklestėjo respublikos epochos saulėlydyje. Daugumos gemų kūrėjų buvo graikai, tarp kurių labiausiai išgarsėjo [[Augustas|Augusto]] valdymo metais kūręs Dioskoridas. Tuo laikotarpiu sukurtos garsiosios „Gonzagų kamėja“ ([[oniksas]], saugoma [[Ermitažas|Ermitaže]], [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]]), „Augusto gema“ (sardoniksas, Vienos imperatoriškoji kolekcija), „Tiberijaus kamėja“ ([[agatas]]), „Braunšveigo agatas“.
 
Romoje paplito ir stiklinės garsiųjų kamėjų kopijos, kuriose dažniausiai kartojosi [[Tiberijus|Tiberijaus]], Germaniko, Druzo profiliai, taip pat kai kurie mitologiniai ar pusiau mitologiniai personažai – [[Medūza (mitologija)|Medūza]], Aleksandras Didysis ir kt.
Eilutė 33:
== Gamybos technologija ==
[[Vaizdas:Intaille_en_am%C3%A9thyste.JPG|250px|thumb|right|Ametisto intalija su imperatoriaus [[Karakala|Karakalos]] profiliu, apie 210 m.]]
Intalijų ir kamėjų gamybos technologijos skirtingos. Raižydamas intaliją, meistras išpjauna įgilintą raštą – veidrodinį sumanyto piešinio atvaizdą. Intalijos gamybai naudojamas akmuo gali būti vienspalvis (dažniausiai [[serdolikas]] ir [[chalcedonas]]), kadangi svarbiausia intalijos funkcija – įspausti piešinį pasirinktoje minkštoje medžiagoje ([[Molis|molyje]], [[Vaškas|vaške]], [[Antspaudas|antspaudo]] [[Lakas|lake]]). Intalijos paprastai būna miniatiūrinės (pavyzdžiui, žiedo akis), todėl darbas reikalauja ypatingo kruopštumo, negana to, meistras neturi pamiršti, kad vaizdas yra atvirkštinis.
 
Kamėjų gamybos technologija kitokia – meistras apdoroja sluoksniuotą kelių spalvų mineralą, atidengdamas giliau slypintį kitos spalvos sluoksnį ir tokiu būdu sukurdamas polichrominį reljefą. Šis metodas panašus į sgrafito techniką, tik žymiai mažesnių mastų.
 
Kamėjų gamyboje naudojamos medžiagos – [[oniksas]], [[agatas]], [[sardoniksas]], [[jaspis]], [[ametistas]], [[topazas]], [[rubinas]], [[lazuritas]], naujaisiais laikais – [[Perlamutras|perlamutrinės]] kriauklės.
 
Kadangi senovėje gemų gamybai naudojami akmenys būdavo kietesni už tuomet naudotus metalinius įrankius, buvo naudojami abrazyvai – [[korundas|korundo]], [[deimantas|deimanto]] milteliai ir iš jų sumaišytos pastos. Meistras dirbdavo beveik aklai, kadangi abrazyvo milteliai, sumaišyti su vandeniu arba aliejumi, uždengdavo piešinį. Darbas buvo labai lėtas, todėl vienos gemos, ypač didelės kamėjos, kūrimas trukdavo mėnesius, o kartais daugiau kaip metus.
Eilutė 55:
'''Gonzagų kamėja''' pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1542 m. [[Mantuja|Mantujos]] didikų Gonzagų inventoriniuose sąrašuose. Per keturis šimtus metų ji septynis kartus keitė savininkus. 1630 m., kai Mantują užėmė austrų kariuomenė, kamėja buvo išvežta į [[Praha|Prahą]], į [[Habsburgai|Habsburgų]] lobyną. Vėliau ji tapo švedų karių grobiu ir pateko į [[Stokholmas|Stokholmą]]. Kai [[Švedija|Švedijos]] karalienė Kristina atsisakė sosto, su savimi į [[Italija|Italiją]] ji pasiėmė ir šią kamėją. Po karalienės mirties kamėja pateko į hercogo Livijo Odeskalkio (Livio Odescalchi) rinkinius, 1794 m. ją įsigyja popiežius [[Pijus VI]], 1798 m. Gonzagų kamėja patenka į [[Prancūzija|Prancūziją]], kur saugoma iki 1814 metų, kai Žozefina Bogarnė ([[Napoleonas|Napoleono]] žmona) ją padovanoja [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandrui I]]. Šiuo metu Gonzagų kamėja saugoma Sankt Peterburge, Ermitaže.
 
Gonzagų kamėją sukūrė nežinomas Aleksandrijos meistras III amžiuje pr. m. e. Kamėjoje Ptolemėjas II ir jo žmona Arsinoja pavaizduoti kaip graikų [[Panteonas|panteono]] dievai. Ant Ptolemėjo peties – [[Dzeusas|Dzeuso]] [[egida]], o šalmas daro jį panašų į karo dievą [[Arėjas|Arėją]]. Abiejų valdovų galvos puoštos [[LaurasLaurų vainikas|laurų]] vainikais]] – tai dieviškumo ženklas.
 
Dailininkas pasinaudojo trimis sardonikso sluoksniais: baltu – Ptolemėjo profiliui, melsvoku – tolesniame plane išrėžtam Arsinojos veidui ir rudu, kuriame išraižyti šalmai, plaukais, egida.