Iki [[1939]] m. dirbo Lenkijos valdžios įstaigose, [[1931]]–[[1937]] m. leido ir redagavo laikraštį „Bunt Młodych“, [[1937]]–[[1939]] m. žurnalą „Polityka“. [[1941]]–[[1944]] m. tarnavo lenkų Karpatų brigados artilerijoje Rytuose ir [[Italija|Italijoje]]. Karinės propagandos biuro vadovas V. Anderso 2 korpuse. Nuo [[1945]] m. gegužės mėn. dirbo Lenkijos vyriausybės [[London]]e informacijos ministerijoje.
[[1946]] m. [[Roma|Romoje]] įsteigė leidybos ir tyrinėjimų centrą – Literatūros institutą (''Instytut Literacki''); nuo [[1947]] m. čia ėmė leisti mėnraštį „Kultura“„[[Kultura (žurnalas)|Kultura]]“. [[1947]] m. Literatūros institutas ir „Kulturos“ redakcija perkelti į Paryžių. Jo iniciatyva mėnraštyje suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais. Tai darė poveikį visam Vidurio Rytų [[Europa|Europos]] regionui. Šią nuostatą propaguoja ir nuo [[1962]] m. jo iniciatyva leidžiamas žurnalas „Zeszyty Historyczne“, buvo jo nominalusis redaktorius. Daug dėmesio skyrė Lietuvai, daugiatautei [[LDK|Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei]] bei jos paveldui – darniems religiniams santykiams, taikiam tautų sambūviui. Rūpinosi buvusios LDK tautų dabartinėmis problemomis, draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais. Aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės. Jo ir [[Česlovas Milošas|Č. Milošo]] vadovaujamas Lenkų nepriklausomos literatūros ir mokslo pagalbos fondas, įkurtas [[1982]] m., teikia stipendijas Lietuvos istorikams, menininkams dirbti ir stažuoti Paryžiaus mokslo ir kultūros įstaigose. Parašė autobiografiją ([[1994]] m.).<ref>{{VLE|VI|642|[[Rimantas Miknys]]|Jurgis Vladislovas Giedraitis}}</ref>
