'''Serbų-kroatų kalba''' (''Српскохрватски/Srpskohrvatski'') – pietų [[slavų kalbos|slavų kalba]], kurios paplitimo arealas apima dabartinės [[Kroatija|Kroatijos]], [[Bosnija ir Hercegovina|Bosnijos ir Hercegovinos]], [[Serbija|Serbijos]] ir [[Juodkalnija|JuodkalnijaJuodkalnijos]] teritorijas. Šiuo metu dėl politinių priežasčių ji yra skaidoma į 4 kalbas: [[serbų kalba|serbų]], [[kroatų kalba|kroatų]], [[bosnių kalba|bosnių]] ir [[juodkalniečių kalba|juodkalniečių kalbų]], tačiau lingvistikoje laikoma, kad tai yra viena kalba, kurios kalbėtojai pilnai supranta vienas kitą, tik turinti 4 skirtingas standartizacijos formas. Taigi, ji laikoma pliuricentrine kalba (panašiai, kaip [[anglų kalba]], turinti britų anglų kalbos, amerikiečių anglų kalbos ir kitas standartines versijas).
[[vaizdas:Serbo croatian dialects historical distribution 2.png|thumb|left|Istorinės Serbo-koratų kalbos tarmės]]
Nuo XIX a. buvo oficialia [[Jugoslavija|Jugoslavijos SFR]] kalba, kur susiformavo dvi standartizacijos formos: serbų ir kroatų kalbos, kurios pirmiausia skyrėsi rašto sistema: serbų variantui naudota [[kirilica]], kroatų variantui - lotyniška abėcėlė. XX a. pabaigoje atsiradus JUodkalnijosJuodkalnijos bei Bosnijos ir Hercegovinos valstybėms, šios išvystė savo standartizazijosstandartizacijos formas. Dabar [[serbų kalba]] dažniausiai naudoja kirilicą, o [[kroatų kalba|kroatų]], [[bosnių kalba|bosnių]] ir [[juodkalniečių kalba|juodkalniečių]] kalbos - lotyniškus rašmenis. Visos standartizuotos formos kilo iš vieno ir to paties dialekto - [[štokavianų dialektas|štokavianų]] rytų Hercegovinos tarmės. Paradoksalu, bet šio dialekto teritorijoje nėra nė vienos iš keturių valstybių sostinės.
