Franz Kafka: Skirtumas tarp puslapio versijų

4 baitai pašalinti ,  prieš 6 metus
S
S (Bot: Pavyzdinis straipsnis vi:Franz Kafka; smulkūs taisymai)
F. Kafkos santykiai su aplinkiniu pasauliu buvo itin komplikuoti. Jis gyveno siaubingą dvilypį gyvenimą, kentė didį prieštaravimą tarp savo socialinės egzistencijos ir menininko pašaukimo. Tikrasis gyvenimas jam prasidėdavo už rašomojo stalo. Popieriuje jis išliedavo fantastinius regėjimus, košmariškų sapnų sužadintus ar spontaniškai kylančius vaizdinius.
 
F. Kafka buvo taktiškas, subtilių, santūrių manierų žmogus, visus žavėjęs originaliu mąstymu, dvasingumu ir nepriekaištinga etika. Mėgo irstytis laiveliu, vaikščioti po mišką, po Prahos apylinkes. Mokėjo ir čekų kalbą, dalyvavo Prahos politinių ir kultūrinių klubų renginiuose. Tačiau, kaip F. Kafka rašė 1921 m. dienoraštyje, jam tik labai retai pavykdavo peržengti sieną tarp vienatvės ir visuomenės. Svetimas jis jautėsi ne tik šeimoje, ne tik biurokratinėje įstaigoje, bet ir gimtajame mieste. Prahą jis mylėjo, bet visą gyvenimą svajojo iš jos pabėgti.
 
F. Kafka – vokiškai kalbantis Prahos žydas – jautėsi gyvenąs trigubame gete: atskirtas nuo gimtosios vokiečių kalbos, izoliuotas nuo čekų kultūros, likęs be žydiškų šaknų. Jo tėvai buvo asimiliavęsi, judaizmą išpažino tik formaliai. O F. Kafka buvo įsitikinęs, jog priklausyti kuriai nors tautai su tvirtomis istorijos, kultūros ir religijos tradicijomis – esminė pilnaverčiovisaverčio žmogaus gyvenimo sąlyga.
 
Išorinio pasaulio dėsniai, įstatymai, konvencijos kėsinosi į F. Kafkos gyvenimą lyg šiurkšti svetima jėga. Santykiuose su moterimis, to pasaulio atstovėmis, ypač ryškiai atsiskleidė vidinis F. Kafkos prieštaringumas. Viena jo asmenybės pusė siekė įsitvirtinti visuomenėje, o kita šiems mėginimams visomis jėgomis priešinosi.
 
1912 m. F. Kafka susipažino su berlyniete tarnautoja [[Felice Bauer|Felicija Bauer]]. Jis suprato, kad ryšys su Felice sutvirtintų jo gyvenimo pamatus, tačiau baimė ir vienatvės troškimas grasė jį nuo vedybų. Dukart (1914 ir 1917 m.) įvyko jų sužadėtuvės, abukart jos iširo. Šiais dramatiško apsisprendimo metais rašytojas įsitikino, jog jis neskirtas šeimai: „Visa, kas nėra literatūra, man kelia neapykantą“. <ref>Kafka F. Tagebücher 1910–1923. Frankfurt a. M., 1986 – S. 195</ref>
[[Vaizdas:Kafka-Denkmal.jpg|thumb|160px|Paminklas Kafkai Prahoje]]
 
F. Kafkos tėvas, [[Hermanas Kafka]] (1852–1931), buvo pirklys, labai energingas, atkaklus ir valdingas. Tėvas norėjo, kad sūnus padarytų solidžią valdininko karjerą. Neįstengdamas pateisinti tėvo lūkesčių, Francas jautėsi nevykėlis ir dėl to labai kentėjo. Tėvas savo ruožtu niekino sūnaus „nevykėlio“ literatūrinę kūrybą. Tuo tarpu pats F. Kafka buvo visiška tėvo priešingybė, buvo uždaras, mėgo fantazuoti. „Laiške tėvui“ (''„Brief an den Vater“'', 1919; taip ir liko neišsiųstas) F. Kafka rašo, kad tėvo vitališkumas, pasitikėjimas savimi, beširdiškumas, pašaipumas, nenoras suprasti tikruosius sūnaus poreikius žeidė jo jautrią sielą ir ugdė nepilnavertiškumonevisavertiškumo jausmą. Taigi būsimasis rašytojas jau vaikystėje susidūrė su savotišku autoritariniu režimu, inspiravusiu jo kūrybai temas ir motyvus. Motina, nors ir palaikė tėvo pusę, buvo uždaresnė ir subtilesnės prigimties. Iš jos rašytojas paveldėjo „jautrumą, teisingumo jausmą, nerimą“<ref>Franz Kafka in Selbstzeugnissen und Bilddokumenten, dargestellt von K. Wagenbach. – Hamburg, 1978. – S. 15</ref>.
 
F. Kafka turėjo du jaunesnius brolius – Georgą ir Henriką. Georgas mirė būdamas penkiolikos mėnesių, o Henrikas – būdamas šešių, kai tuo metu F. Kafkai buvo šešeri. Rašytojas taip pat turėjo tris jaunesnes seseris: Gabrielę (1889–1941), Valeriją (1890–1942) ir Otiliją (1892–1943). Visos trys seserys kartu su jų šeimomis vėliau buvo išsiųsdintos į [[Lodzė]]s ([[Lenkija]]) getą, o dar vėliau į kitas koncentracijos stovyklas. Spėjama, kad Otilija buvo išsiųsta į [[Theresienstadt]], o vėliau į [[Auschwitz]]. Visos trys seserys mirė koncentracijos stovyklose.
2 569

pakeitimai