Indoeuropeistika: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 pridėtas baitas ,  prieš 7 metus
S
nėra keitimo aprašymo
SNo edit summary
'''Indoeuropeistika''' – tarpdisciplininė ir [[kalbotyra|kalbotyros]] mokslo šaka, nagrinėjanti [[senovės indoeuropiečiai|senovės indoeuropiečius]] – jų [[indoeuropiečių prokalbė|prokalbę]], [[indoeuropiečių proreligijė|proreligiję]], [[Urheimat|protėvynę]], plėtrą. Svarbiausias naudojimasnaudojamas metodas – [[komparatyvistika]] (lyginamasis metodas): tiriant dabartines ir išnykusias indoeuropiečių kalbas, religijas, kultūros aspektus bandoma rasti visiems indoeuropiečiams bendrų žodžių, reiškinių ir taip hipotetiškai atkurti senovės indoeuropiečių pasaulį. Taip pat kalbotyroje taikomi vidinės rekonstrukcijos ir masinio palyginimo metodai.
 
== Istorija ==
Antikoje graikai, romėnai pastebėjo tarpusavio kalbų panašumus, [[Aristotelis]] aprašė kalbos kaitą. Indijoje [[Paninis]] ir kiti kalbininkai nuosekliai gilinosi į [[sanskritas|sanskrito]] gramatiką, fonetiką, etimologijas. Viduramžių Europoje (ypač po [[Šv. Augustinas|Šv. Augustino]]) visos kalbos kildintos iš [[hebrajų kalba|hebrajų kalbos]] (vad. Japeto kalbos). Tik [[XVI a.]] olandų mokslininkas [[Joseph Justus Scaliger]] pateikė bandymą suskirstyti kalbas į germanų, slavų, graikų ir romanų (pagal žodžio „dievas“ vertimus). Pirmieji misionieriai Indijoje pastebėjo panašumų tarp vietos ir Europos kalbų.
 
[[1647]] m. olandų mokslininkas [[Marcus Zuerius van Boxhorn]] pateikė versiją, kad [[olandų kalba|olandų]], [[vokiečių kalba|vokiečių]], [[senovės graikų kalba|graikų]], [[lotynų kalba|lotynų]] ir [[persų kalba|persų]] (vėliau pridėjo [[slavų kalbos|slavų]], [[baltų kalbos|baltų]], [[keltų kalbos|keltų]] kalbas) yra kilusios ir bendro šaltinio, kuriuo įvardijo [[skitai|skitų]] kalbą. Pastebėjo, kad [[skolinys|skolinius]] reikia atmesti lyginant kalbas, pabrėžė gramatinių formų svarbą. Vėliau ne vienas Europos mokslininkas rašė apie galimą bendrą Europos (ir [[indoiranėnų kalbos|indoiranėnų]]) kalbų kilmę, tačiau indoeuropeistikos pradininku laikomas britų mokslininkas, dirbęs Indijoje, [[William Jones]], kuris [[1786]] m. paskelbė apie bendrą sanskrito, graikų, lotynų, germanų, keltų, iranėnų kalbų kilmę (tiesa, jis klaidingai priskyrė ir [[japonų kalba|japonų]], [[senovės egiptiečių kalba|senovės egiptiečių]], [[kinų kalba|kinų]] kalbas). [[1814]] m. danų kalbininkas [[Rasmus Christian Rask]] įrodė germanų kalbų tarpusavio bendrybę bei jų giminystę su graikų, lotynų, slavų, lietuvių kalbomis, vėliau pridėjo ir airių kalbą. Taip pat pastebėjo, kad [[suomių kalba|suomių]], [[vengrų kalba|vengrų]], [[grenlandų kalba|grenlandų]] kalbos priklauso skirtingoms šeimoms.
 
[[1833]] m. [[Franz Bopp]] išleido lyginamąją indoeuropiečių gramatiką, o jo pasekėjas [[August Schleicher]] [[1861]] m. pabandė atkurti indoeuropiečių prokalbę. XX a. pr. jau buvo suformuluoti svarbiausi prokalbės pagrindai, kuriuos vėliau papildė medžiaga iš [[Anatolijos kalbos|Anatolijos]] bei [[tocharų kalba|tocharų]] kalbų. XX a. antroje pusėje kalbinės rekonstrukcijos pradėtos artimiau derinti su [[archeologija]], išpopuliarėjo Marijos Gimbutienės [[kurganų hipotezė]].
46 789

pakeitimai