Ferdinand de Saussure: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Ferdinandas de Sosiūras''' ({{fr|Ferdinand de Saussure}}; [[1857 m.]] [[lapkričio 26]] d.  – [[1913 m.]] [[vasario 22]] d.)  – šveicarų lingvistas, [[Paryžiaus universitetas|Paryžiaus]] ir [[Ženevos universitetas|Ženevos universitetų]] profesorius. Ferdinandas de Sosiūras laikomas struktūralistinės lingvistikos tėvu. Jis  – vienas žymiausių [[Semiotika|semiotikos]] kūrėjų. Ferdinand de Saussure kalbos teorijos pamatu susidarė tokios klasikinio struktūralizmo srovės, kaip [[Prahos funkcionalinė lingvistika]] ir [[Kopenhagos glosemantika]].

Ferdinandas de Sosiūras buvo gerai susipažinęs su kitų to meto mokslų  – [[Logika|logikos]], [[Psichologija|psichologijos]], [[Sociologija|sociologijos]], [[Ekonomika|ekonomikos]], [[antropologija|antropologijos]] ir kt. metodologija ir tyrinėjimo rezultatais, orientavosi gamtos moksluose.

Ferdinandas de Sosiūras gimė [[Šveicarija|Šveicarijoje]], [[Ženeva|Ženevoje]]. Jo gimtoji kalba buvo [[prancūzų kalba|prancūzų]]. Sosiūras studijavo Ženevoje, [[Leipcigas|Leipcige]] ir [[Berlynas|Berlyne]]. Dešimt metų profesoriavo Paryžiuje ir dvidešimt  – gimtojoje Ženevoje. Ferdinandas de Sosiūras laikomas žymiu [[Indoeuropeistika|indoeuropeistikos]] tyrinėtoju. Žymiausias Ferdinando de Sosiūro veikalas  – "Tyrinėjimas„Tyrinėjimas apie senąją indoeuropiečių kalbų balsių sistemą"sistemą“, kuriame atkūrė indoeuropiečių kalbų balsių sistemos vaizdą prieš tūkstančius metų. [[1878]] metais, išleidžiant šį veikalą, Sosiūrui, Leipcigo universiteto antrakursiui, buvo sukakę dvidešimt vieneri metai.

Ferdinandas de Sosiūras daug nusipelnė ir tyrinėdamas [[Lietuvių kalba|lietuvių kalbą]]. Čia jo atradimai yra tokie svarbūs, kad vadinami jo vardu ir įeina į [[Lituanistika|lituanistikos]] klasiką. Ferdinandas de Sosiūras tyrinėjo lietuvių kalbos priegaides ir kirčiavimą. Ferdinandas de Sosiūras lietuvių kalbą buvo gerai išmokęs, mėgo ją ir vertino jos archaiškumą. [[1889 m.]] lapkritį lotyniškai rašytame laiške [[Kazimieras Jaunius|K. Jauniui]] Ferdinandas de Sosiūras sakosi nemokąs [[Lenkų kalba|lenkų]] ir [[rusų kalba|rusų kalbų]], prašo K. Jaunių rašyti jam [[Lotynų kalba|lotynų]], [[vokiečių kalba|vokiečių]] arba [[prancūzų kalba|prancūzų kalbomis]] ir galiausiai priduria: "Tačiau„Tačiau mieliausia būtų gauti lietuvišką laišką, ypač jei jis būtų sukirčiuotas"sukirčiuotas“. Savo garsiajame "Bendrosios„Bendrosios lingvistikos kurse"kurse“ jis du kartus pamini lietuvių kalbą, labai ją vertindamas ir lygindamas su [[Senoji slavų kalba|senąja slavų kalba]] ir Rigvedos [[Sanskritas|sanskritu]].

Kadangi pagrindinė sąvoka, kuria operuoja kalbos mokslas, yra "kalba"„kalba“, Ferdinandas de Sosiūras pirmiausia ir iškėlė klausimą, kas yra kalba. Pamatinių sąvokų išaiškinimas, jų eksplikacija yra mokslo logikos reikalavimas. Pagrindinių kalbos mokslo sąvokų analizė leido Ferdinandui de Sosiūrui pradėti naujos mokslo šakos  – [[struktūralistinė lingvistika|struktūralistinės lingvistikos]] pamatus.

Sosiūras raštų paliko gana nedaug. [[1922 m.]] buvo išleistas didokos apimties jo rinktinių darbų tomas. Be to, Sosiūro mokiniai paruošė ir atskira knyga išleido jiems Ženevos universitete skaitytas bendrosios kalbotyros paskaitas. Taigi visas palikimas  – dvi knygos, kurių gyvas autorius nei vienos, nei kitos nematė. Ferdinandas de Sosiūras padarė didelę įtaką kalbotyrai.

Su šiuo mokslininku siejamos trys lingvistikos mokyklos. Pirmoji jų labiausiai susijusi su Ženeva, jos atstovai ištikimiausi savo mokytojo idėjoms. Nuo 1941 metų Ženevos kalbininkų draugija leidžia žurnalą, pavadintą "Ferdinando„Ferdinando de Sosiūro sąsiuviniais"sąsiuviniais“. Antroji mokykla perėmė ir labiausiai išvystė socialines Sosiūro pažiūras į kalbą. Šios mokyklos pagrindinė būstinė  – Paryžius, o žymiausias atstovas  – Sosiūro mokinys Antuanas Mejė. Trečioji Sosiūro mokykla įsikūrė Kopenhagoje. Šios mokyklos atstovai gyvo Sosiūro niekada nematė, tačiau ypač išvystė kai kurias Sosiūro pažiūras į kalbą kaip į savotišką abstrakčių atitikmenų sistemą, kalbos mokslui pradėjo taikyti matematinius metodus.