Liepos krizė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
D.Joksas (aptarimas | indėlis)
D.Joksas (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 53:
Nuo [[birželio 29]] d. iki [[liepos 1]] d. Austrijos-Vengrijos užsienio reikalų ministras [[Leopold Berchtold|Leopoldas Berčtoldas]] ir Generalinio štabo viršininkas [[Franz Conrad von Hötzendorf|Pranciškus Konradas fon Hotzendorfas]] diskutavo, koks atsakas į įvykius Sarajeve būtų tinkamiausias. Konradas iš pradžių siūlė kariuomenės mobilizaciją prieš Serbiją. Berčtoldas su tokiu pasiūlymu nesutiko, argumentuodamas tuo, kad pirmiausia turi būti pristatyta oficiali nuomonė.<ref name="Albertini 1953, p 124">Albertini, 1953 m., 124 p.</ref> [[Birželio 30]] d. Berčtoldas siūlė reikalauti Serbijos išardyti visas anti-austriškas draugijas ir atleisti tam tikrus valstybės pareigūnus dėl netinkamų jų veiksmų. Konradas vis tiek pasiliko ties nuomone, jog geriau būtų naudoti jėgą. [[Liepos 1]] d. Berčtoldas pranešė Konradui, jog [[imperatorius]] [[Pranciškus Juozapas I|Pranciškus Juozapas]] laukia nusikaltimo tyrimo rezultatų, kad Vengrijos [[Ministras pirmininkas|ministrui pirmininkui]] [[István Tisza|Istvanui Tiszai]] karo variantas nėra priimtinas ir kad Austrijos ministras pirmininkas [[Karl von Stürgkh|Karlas fon Štiurkas]] tikisi, jog tyrimo rezultatai taps pagrindu tolimesniems Austrijos-Vengrijos veiksmams.<ref name="Albertini 1953, p 124"/> Konradas toliau agitavo už karo variantą, bet šiek tiek nerimavo, koks būtų Vokietijos požiūris šiuo klausimu. Savo ruožtu Berčtoldas atsakė, jog planuoja pasiteirauti Vokietijos valdžios asmenų, kokia yra jų pozicija.
 
Liepos 1 d. vokiečių žurnalistas [[Viktor Naumann|Viktoras Naumanas]], Vokietijos užsienio sekretoriaus Jagovo draugas, kreipėsi į Berčtoldo užsienio reikalų ministerijos kabineto diplomatą [[Alexander von Hoyos|Aleksandrą fon Hojos]]. Naumanas patarė, kad jau būtų pats laikas sunaikinti Serbiją, o Vokietija, ko gero, pritartų tokiam sprendimui ir būtų Austrijos-Vengrijos sąjungininkė.<ref name="Albertini 1953, pp 131-2">Albertini, 1953 m., 131–132 p.</ref> Kitą dieną Vokietijos ambasadorius Tsirškis susitiko su imperatoriumi Prancišku Juozapu ir pareiškė, kad tai buvo jo pamąstymas, jog [[Vilhelmas II]] remtų ryžtingą, gerai apgalvotą Austrijos-Vengrijos sprendimą dėl Serbijos.<ref name="Albertini 1953, pp 131-2"/>
 
Berčoldas jau anksčiau buvo nusprendęs siekti didesnio Vokietijos palaikymo. [[Birželio 24]] d. Austrija-Vengrija savo sąjungininkei buvo paruošusi laišką, kuriame išdėstomos Balkanų regiono problemos ir kaip jas reikėtų spręsti, bet birželio 28 d. Pranciškus Ferdinandas buvo nužudytas, kol laiškas dar net nebuvo perduotas.<ref>Albertini, 1953 m., 534–539 p.</ref> Laiške buvo teigiama, jog [[Rumunija]] nebėra patikima sąjungininkė, ypatingai dėl to, kad [[birželio 14]] d. [[Konstanca|Konstancoje]] buvo surengtas aukščiausio lygio susitikimas tarp [[Rusijos imperija|Rusijos]] ir Rumunijos. Rusija siekė sudaryti aljansus prieš Austriją-Vengriją kartu su Rumunija, [[Bulgarija]], Serbija, [[Graikija]] ir Juodkalnija, suskaldyti Austriją-Vengriją bei praplėsti savo valstybės ribas į [[Vakarai|vakarus]]. Norėdamos sugriauti tokius planus, Vokietija ir Austrija-Vengrija turėjo pirmiausia sudaryti aljansą su Bulgarija ir [[Osmanų imperija]]. Prie šio laiško buvo pridėtas prierašas apie įvyki Sarajeve ir jo poveikį. Galiausiai, imperatorius Pranciškus Juozapas pridėjo savo paties laišką imperatoriui Vilhelmui II, kuris buvo užbaigtas siūlymu užbaigti Serbijos kaip politinės jėgos dominavimą.<ref>Albertini, 1953 m., 133–134 p.</ref> Hojos buvo išsiųstas į Vokietiją perduoti šiuos laiškus.
Eilutė 92:
 
Austrija-Vengrija nedelsiant pradėjo kriminalinį tyrimą. [[Danilo Ilić|Danilo Iličius]] ir penki žudikai buvo skubiai suimti ir apklausti tyrėjų. Trys žudikai, kurie buvo iš Serbijos, papasakojo beveik viską, ką žinojo: serbų majoras Vojislavas Tankosičius tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai buvo perdavęs jiems šešias bombas (pagamintas Serbijos [[Arsenalas|arsenale]]), keturis pistoletus, pinigų, nusižudymo piliulių, specialų žemėlapį su pažymėtomis žandarų budėjimo vietomis, suteikė jiems specialius apmokymus, išmokė, kaip iš Serbijos infiltruotis į Sarajevą.
 
==Vokietijos požiūris į karą==
 
[[Liepos 2]] d. [[Saksonijos karalystė|Saksonijos karalystės]] ambasadorius Berlyne laiške savo karaliui parašė, jog Vokietijos armija nori, kad Austrija kuo greičiau užpultų Serbiją, nes dabar Vokietija karui yra pasiruošusi daug geriau nei Rusija ar Prancūzija.<ref name="Fromkin, David page 156">Fromkin, 2004 m., 156 p.</ref> [[Liepos 3]] d. Saksonijos kariuomenės [[atašė]] Berlyne pranešė, kad Vokietijos Generalinis štabo vadovybė „būtų patenkinta, jei karas prasidėtų dabar pat“.<ref name="Fromkin, 2004 m., 202 p.">Fromkin, 2004 m., 202 p.</ref>
 
[[Liepos 4]] d. [[kaizeris]] [[Vilhelmas II]] pareiškė, kad jis visiškai sutinka, jog „su Serbija reikia galutinai suvesti sąskaitas“.<ref name="Fischer page 52"/> Jis liepė Vokietijos ambasadoriui Vienoje grafui [[Heinrich von Tschirschky|Henrikui fon Čirčkiui]] baigti patarinėti Austrijai būti santūriai. Jis rašė: „Čirčkis greit užbaigs šitas nesąmones. Mes turime baigti reikalus su serbais, ir greitai. Dabar arba niekada!“<ref name="Fischer page 52"/> Savo ruožtu Čirčkis tą pačią dieną pranešė Austrijos-Vengrijos vyriausybei, kad „Vokietija parems bet kokį Austrijos-Vengrijos veiksmą prieš Serbiją. Kuo anksčiau Austrija-Vengrija smogs, tuo geriau.“<ref name="Fischer page 53">Fischer, 1967 m., 53 p.</ref> Generalinio štabo viršininkas [[Helmuth von Moltke|Helmutas fon Moltkė]] rašė, kad „Austrija privalo sutriuškinti serbus“.<ref name="Fromkin, David page 156">Fromkin, 2004 m., 156 p.</ref>
 
Norėdamas užsitikrinti visišką Vokietijos paramą, Austrijos-Vengrijos nuolatinis užsienio reikalų ministerijos vadovas [[Alexander von Hoyos|Aleksandras fon Hojos]] [[liepos 5]] d. lankėsi Berlyne. Jis Austrijos-Vengrijos ambasadoriui [[[[Ladislaus de Szögyény-Marich|Vladislovui Szogeny Marichui]] perdavė du dokumentus. Vienas iš jų buvo [[István Tisza|Istvano Tiszos]] užrašai, kuriuose buvo siūloma, kad Bulgarija prisijungtų prie [[Trilypė Sąjunga|Trilypės sąjungos]] valstybių, o kitas - [[Pranciškus Juozapas I|Pranciškaus Juozapo]] laiškas, kuriame buvo teigiama, jog vienintelis būdas užkirsti kelią [[Austrija-Vengrija|dualistinės monarchijos]] subyrėjimui, yra visiškai „sunaikinti Serbiją“ kaip valstybę.<ref name="Fischer page 53"/> Pranciškaus Juozapo laiškas buvo daugiausiai paremtas idėjomis, išreikštomis Leopoldo Berčtoldo [[birželio 14]] d. užrašuose, kuriuose kalbama apie Serbijos sunaikinimą.<ref>Fromkin, 2004 page 155</ref> Pranciškaus Juozapo laiške atvirai pareiškiama, kad sprendimas sunaikinti Serbiją buvo priimtas dar prieš [[Pranciškus Ferdinandas|Erchercogo]] nužudymą, o įvykiai [[Sarajevas|Sarajeve]] tik patvirtino jau ir taip egzistavusį karo su Serbija poreikį.<ref>Fromkin, 2004 page 157</ref>
 
Po susitikimo su Austrijos-Vengrijos ambasadoriumi Vokietijoje Szogeny [[liepos 5]] d. Vokietijos imperatorius [[Vilhelmas II]] informavo jį, kad [[Austrija-Vengrija|jo šalis]] gali „pasikliauti visiška Vokietijos parama“, net jei „Europoje prasidėtų rimtos politinės komplikacijos“. Jis pasakė, kad Austrija-Vengrija turi „iš karto žygiuoti“ į Serbiją.<ref name="Fromkin, David page 156"/><ref name="Fischer page 53"/> Jis dar pridėjo, jog „bet kokiu atveju Rusija yra visiškai nepasiruošusi karui ir galima net neabejoti, jog ji turėtų ilgokai pamąstyti prieš žengdama į karą.“<ref name="Fischer page 53"/> Net jei Rusija pultų ginti Serbijos, Vilhelmas prižadėjo, kad Vokietija darytų viską, įskaitant stojimą į karą, kad pagelbėtų Austrijai-Vengrijai.<ref name="Fischer page 53"/>
 
Po šio susitikimo Szogeny pranešė Vienos valdžiai, kad Vilhelmas „nusiviltų, jei mes [Austrija-Vengrija] neišnaudotume šios progos, kuri yra tokia palanki mums“.<ref name="Fischer page 54">Fischer, 1967 m., 54 p.</ref> Šis susitarimas dėl Vokietijos paramos iki ir per karą buvo pagrindinis faktorius, kuris nulėmė, kokią politiką Austrija-Vengrija vykdė [[1914]] m. [[Liepa|liepą]].<ref name="Fischer page 54"/> Susitikime vykusiame Potsdamo rūmuose taip pat [[liepos 5]] d. Vokietijos kancleris [[Theobald von Bethmann-Hollweg|Teobaldas fon Holvegas]], Vokietijos užsienio reikalų ministerijos sekretorius [[Arthur Zimmermann|Artūras Cimermanas]], karo ministras [[Erich von Falkenhayn|Erikas fon Falkenhajenas]], Vokietijos imperatoriškojo ministrų kabineto vadovas [[Moriz von Lyncker|Morizas fon Linkeris]], [[generolas adjutantas]] [[Hans von Plessen|Hansas fon Plesenas]], jūrų laivyno Generalinio štabo viršininkas, kapitonas [[Hans Zenker|Hansas Zenkeris]] ir [[admirolas]] [[Eduard von Capelle|Eduardas fon Kapelis]] pritarė Vilhelmo inicijuotai paramai Austrijai-Vengrijai.<ref name="Fischer page 54"/> Paklaustas, ar Vokietija yra pasiruošusi karui prieš Rusiją ir Prancūziją, Erikas fon Falkenhajemas, net neabejodamas atsakė, kad taip.<ref name="Fischer page 54"/>
 
== Išnašos ==