Baltijos Antantė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 3:
Baltijos Antantės kūrimas turėjo keturis etapus. Svarstyti du pagrindiniai Baltijos Antantės variantai: didžioji Baltijos Antantė ([[Suomija]], [[Estija]], [[Latvija]], [[Lietuva]], [[Lenkija]]) ir mažoji Baltijos Antantė ([[Estija]], [[Latvija]], [[Lietuva]]).
== Pirmasis etapas, 1919–1923 m. ==
1919 m. rugsėjo 14—15 d. [[Talinas|Taline]] įvyko [[Estija|Estijos]], [[Latvija|Latvijos]], [[Lietuva|Lietuvos]] ir [[Suomija|Suomijos]] vyriausybių vadovų ir užsienio reikalų ministrų konferencija, skirta nuostatoms subendrinti taikos derybose su [[Rusijos TFSR|Sovietų Rusija]]. Kitoje konferencijoje, kuri nuo rugsėjo 29 iki spalio 1 d. vyko [[Tartu]], buvo nuspręsta nepradėti separatinių taikos derybų ir nepasirašyti separatinių taikos sutarčių. Karo su [[bermontininkai]]s metu lapkričio 11–19 dienomis Estijos, Latvijos ir Lietuvos delegacijos bei stebėtojai iš Lenkijos ir Suomijos vėl susitiko [[Tartu]].
Įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei spalio mėn. L. Želigovskio pradėtas karas su Lietuva šią sutartį sužlugdė. Želigovskio akcijos ir jos rezultatų rėmimu Lenkija pažeidė šios sutarties trečiąjį straipsnį, kuriuo buvo įsipareigota neleisti savo teritorijoje organizuoti karinių pajėgų, priešiškų kuriai nors kitai dalyvaujančiai valstybei.
1921 m. liepos 7 d. Taline pasirašyta Latvijos ir Estijos savitarpio gynybos sutartis, taip pat Laikinas Estijos ir Latvijos Generalinių štabų susitarimas.
1922 m. kovo 17 d. Varšuvoje pasirašyta Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos politinė sutartis, kurioje slaptuoju protokolu numatytas ir karinės konvencijos sudarymas ateityje. Taip pat buvo pasirašytas papildomas protokolas, kuriame išreikštas prolenkiškas požiūris į Lenkijos-Lietuvos konfliktą.
== Lenkijos pleištas ==
Selektyvi ir kontrastiška Lenkijos politika Baltijos šalių atžvilgiu ilgainiui sunokino karčius vaisius ir palaidojo Vakarų šalių puoselėtas viltis sukurti Rytų Baltijoje penkiašalį karinį aljansą (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija), kuris būtų galėjęs tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdęs revanšistinius Vokietijos apetitus.
Lietuvoje Lenkija elgėsi kaip agresorė ir okupantė, nepripažinusi de iure Lietuvos Respublikos nepriklausomybės iki pat 1938 m. Latvijos ir Estijos nepriklausomybę Lenkija pripažino 1921 m. sausio 26 d.; save joms pateikinėjo kaip sąjungininkę ir šių šalių nepriklausomybės garantę (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų nei į buvusius Lenkų Infliantus, t.y. Latgalą, nei į ten gyvenusių lenkų padėtį). Todėl natūralu, kad Lietuva kratėsi bet kokios sąjungos, kurioje būtų ir agresorė Lenkija, užsienio politikoje laikydamasi principo „mano priešo priešas yra mano draugas“. Lenkija savo priešais laikė Rusiją ir Vokietiją, tad šios šalys Lietuvai atrodė kaip jos interesų gynėjos. Latvija su Estija savo sąjungininke matė Lenkiją, o Vokietiją su Rusija laikė potencialiomis agresorėmis.
Tad želigovskinė pietryčių Lietuvos okupacija 1920 m. ir Lenkijos įvykdyta užgrobtosios teritorijos aneksija 1922 m. buvo bene didžiausia Lenkijos to meto geopolitinė klaida, susilpninusi Baltijos regioną ir šitaip sudariusi sąlygas stiprėti bolševikinei Rusijai bei nacistinei (nuo 1933 m.) Vokietijai, kurios abi buvo suinteresuotos šia Lenkijos sukelta nesantaika regione. Lenkijos agresija prieš Lietuvą Rusijai tapo puikiu destabilizavimo įrankiu. Maskva, palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija ir Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Plačiąja prasme būtent ši pilsudskinės Lenkijos klaida netiesiogiai padėjo pamatus II pasauliniam karui, kurio pirmąja auka ji pati vėliau ir tapo.
== Antrasis etapas, 1923–1934 m ==
| |||