Žolinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 868 baitai pašalinti ,  prieš 6 metus
S
Atmestas 141.228.106.148 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Mymis keitimas)
(Pridėta šventės istorinė reikšmė prieš įvedant Krikščionybę Lietuvoje. Papildytas apaštalo vizijos aprašymas.)
S (Atmestas 141.228.106.148 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Mymis keitimas))
[[Vaizdas:Baroque Rubens Assumption-of-Virgin-3.jpg|thumb]]'''Žolìnė''' ('''Žõlinė''') švenčiama R[[rugpjūčio 15|ugpjūčio 15]] d. Dar vadinama '''Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis'''. Šventės ištakos – [[Jeruzalė]], [[IV amžius|IV a.]] pab. (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas ''Dormitio'' – „Užmigimas“). Tai pati seniausia ir garbingiausia [[šv. Marija|šv. Marijos]] šventė.
 
Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.
 
Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
 
Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
[[Vaizdas:Baroque Rubens Assumption-of-Virgin-3.jpg|thumb]]
== Istorija ==
Vakaruose ji minima nuo [[VI amžius|VI]]-[[VII amžius|VII a.]] Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės [[mišios|Mišias]] šventinami žolynai. [[Žolinės atlaidai]] vyksta [[Kabeliai|Kabeliuose]] (Varėnos raj.), [[Krekenava|Krekenavoje]] (Panevėžio raj.), [[Pivašiūnai|Pivašiūnuose]] (Alytaus raj.), [[Pažaislis|Pažaislyje]] (Kaunas), [[Rumšiškės]]e, [[Šimonys]]e (Kupiškio raj.), [[Panemunis|Panemunyje]] (Rokiškio raj.), [[Surdegis|Surdegyje]] (Anykščių raj.), [[Zarasai|Zarasuose]], [[Gelgaudiškis|Gelgaudiškyje]] (Šakių raj.)
 
Pasakojama, kad [[apaštalas|apaštalai]] atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. [[1950]] m. [[popiežius]] [[Pijus XII]], tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu paskelbė kaip dogmą.
Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.
 
Senovės [[baltai]] žolinę skyrė [[apeigos|apeigoms]] didžiajai Deivei gimdytojai [[Lada]]i atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių{{faktas}}.