Senovės Romos pinigai: Skirtumas tarp puslapio versijų

== Raida ==

Senovės Romos piniginė sistema perėjo keletą vystymosi etapų, kuriuos dalijo atskiros piniginės reformos.

Pirmosios monetos randamos iš 338 m. pr. m. e. Visi pirmieji pinigai, kaldinti senovės Apeninų pusiasalyje buvo gaminami iš [[varis|vario]] ir [[bronza|bronzos]]. Tuo metu monetų sistema rėmėsi nusistovėjusia [[romėnų matų sistema]], kurios pagrindiniai svorio vienetai buvo [[libra]] (romėniškasis [[svaras]], lygus 327,45 g) ir [[uncija]] (27,288 g). Kalant monetas, naudotas mišinys, kurį sudarė varis su [[alavas|alavo]] (7 %) ir [[švinas|švino]] (23,6 %) priemaišomis. Tokiu būdu varinė uncija buvo mažiausias piniginis vienetas. Stambiausias piniginis vienetas tuo metu buvo [[Asas (moneta)|asas]], kuris atitiko 1 librą bronzos, t. y. 12 uncijų. Tarp jų buvo tarpiniai nominalai: [[dodransas]] (10 uncijų) [[semis]] (6 uncijos), [[triensas]] (4 uncijos), [[kvadrantas (moneta)||kvadrantas]] (3 uncijos), [[sekstansas]] (2 uncijos).

 

Varinės monetos averse turėjo tam tikro dievo galvą. Buvo vaizduojamas [[Janas]] (1 asas), [[Jupiteris (mitologija)|Jupiteris]] (semis), [[Minerva]] (triensas), [[Herkulis]] (kvadrantas (moneta)|kvadrantas), [[Merkurijus (mitologija)|Merkurijus]] (sekstansas), [[Romulas]] (uncija). Reverse buvo vaiduojamas laivagalis su nominalo žyma: uncijų kiekį žymėjo taškai, semis buvo žymimas raide ''S'', o asų nominalas buvo žymimas romėniškais skaičiais.

 

Vystantis ekonomikai, mažavertės bronzinės monetos nebegalėjo tenkinti augančių poreikių. Prireikė didesnių piniginių vienetų, kai tuo tarpu smulkieji pinigai nebebuvo naudojami. Todėl maždaug nuo 269 m. pr. m. e. Romoje į apyvartą įėjo [[sidabras]], ir reguliariai pradėtos kaldinti sidabrinės monetos. Taip atsirado sidabrinis [[denarijus]], kurio svoris iš pradžių buvo lygus 4,5 g (t. y. 1/6 svorio uncijos), o vėliau fiksuotas 3,9 g. Sidabrinis denarijus tapo pagrindiniu Romos respublikos piniginiu vienetu, išlaikiusiu stabilumą.

 

 

Egzistavo ir tarpiniai piniginiai vienetai: [[sestercija]] (4 asai, arba 1/4 denarijaus, žymima ''HS''), [[kvinarijus]] (1/2 denarijaus, žymima ''V''), [[viktoriatas]] (3/4 denarijaus).

Dėl ekonomikos vystymosi sidabrinis dinarijus ilgainiui irgi nebetenkino poreikių, todėl prireikė aukso įvedimo į piniginę sistemą. Tai buvo padaryta prie [[Oktavianas Augustas|Oktaviano]], kurio laikais pradėta reguliariai kaldinti auksinė moneta [[aurėjas]]. Jis savo svoriu prilygintas 1/40 libros, t. y. 8 g. Vėlesnių reformų metu aurėjo svoris mažėjo: Nerono valdymo laikais masė buvo sumažinta iki 1/45 libros (7,3 g), o Karakalos laikais - iki 1/50 libros (6,5 g). Nepaisant to, auksinė moneta buvo patikima atsiskaitymo forma, labai vertinama imperijoje. Nuo III a. atsirado ir didesnių nominalų aurėjų monetos.

 

 

[[Romos imperija|Imperijoje]] sparčiai augo infliacija. Šaltiniai fiksuoja, kad Augusto laikais karys per metus gaudavo 900 sestercijų atlyginimą, kai tuo tarpu Septimijaus Severo laikais ji siekė 2000 sestercijų. Per tą laikotarpį grūdų kainos patrigubėjo.

Siekdamas sulaikyti didėjančią imperijoje infliaciją, [[Diokletianas]] 294-301 m. įvykdė piniginę imperijos reformą, kurios metu visiškai pakeitė piniginę sistemą. Svarbiausiu vienetu nuo 312 m. tapo auksinis [[solidas]], prilygintas 4,55 g (1/72 libros) aukso (Diokletiano laikais prilygintas 5.5 g, t. y. 1/60 libros). Nors denarijus tuo metu jau buvo nebekalamas apie 50 m., pačioje pradžioje solidas prilygintas 1000 denarijų pagal tuometinę realią vertę. Solidas (graikiškai kalbančiuose kraštuose vadintas [[nomizma]]) išlaikė savo pastovią vertę ir grynumą iki pat X a.

 

Nepaisant reformų, Romos imperijoje infliacija tęsėsi toliau, iki pat [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] pabaigos [[476]] m. Romos piniginę sistemą paveldėjo [[Bizantijos imperija]].

{{Senovės Romos pinigai}}

[[Kategorija:Senovės Romos monetos| ]]