Žoržo Pompidu centras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 19:
Nuo [[1977]] m. jį aplankė 150 milijonų lankytojų.<ref name=cp_architecture>{{cite web | title = Architecture of the Building | work = Practical Information | publisher = Centre Pompidou | url = http://www.centrepompidou.fr/pompidou/Communication.nsf/0/B90DF3E7C7F18CAEC1256D970053FA6D?OpenDocument&sessionM=3.1.12&L=2 | accessdate = 2009-07-10}} {{dead link|date=2014 m. balandis}}</ref> Skulptūra „Horozontalu“ (skulptorius [[Alexander Calder]]) yra nepriklausoma 25 pėdų aukščio statula, pastatyta priešais Pompidu centrą [[2012]] m.
==Istorija==
Idėja sukūrti multikultūrinį kompleksą kilo [[André Malraux]], pirmajam kultūros reikalų ministrui, kuris turėjo būti Vakarų meno ir kultūros pranašas bei centralizuoti politinę galią. Pompidu centro idėja, kaip įžūlaus Pranūzijos meno ir kultūos centro, suėjo į vieną, besiremiant skirtingais sumanymais, tačiau vis dėlto ją galima išvesti iš pirmapradžio Malraux sumanymo. [[1960]] m. miesto projektuotojai nusprendė perkelti maistro turgų (Les Halles), tad istorinė sandara sulaukė didžiulio įvertinimo ir pasiūlyta, kad tuščioje erdvėje įsikurtų kai kurios kultūrinės institucijos. [[Paryžius]], kaip kultūros ir meno miestas, augo, todėl pasigirdo raginimai, šioje vietoje įsteigti Musée d'Art Moderne. Paryžiui taip pat reikėjo didelės viešosios bibliotekos, kurios tuo metu mieste nebuvo. Pirmiausia, ginčai susiinteresavo ties Les Halles, bet kai polemika nusistovėjo, [[1968]] m. prezidentas [[Charles de Gaulle]] bibliotekos vietai iškėlė Beaubourg aikštės kandidatūrą. Po metų, [[1969]] m., naujasis prezidentas patvirtino Beaubourg projektą ir nusprendė, kad ten būsią ir naujoji biblioteka, ir šiuolaikinis meno centras. Projekto vystimosi metu, pastate numatyta vieta ir IRCAM (Institut de recherche et coordination acoustique/musique).
Iki [[1980]] m. vidurio Pompidu centras tapo auka dėl didžiulio ir netikėto savo populiarumo, daugialypės veiklos bei komplekso valdymo struktūros. Kai Dominique Bozo sugrįžo į centrą [[1981]] m., kaip Musee National d'Art Moderne direktorius, jis vėlei atkūrė muziejų, pristatydamas įvairių kolekcijų ir tuo pačiu eksponuodamas tas, kurios sukūrtos amžininkų.<ref>[[John Russell (art critic)|John Russell]] (April 29, 1993), [http://www.nytimes.com/1993/04/29/obituaries/dominique-bozo-58-expert-on-picasso-is-dead.html Dominique Bozo, 58, Expert on Picasso, Is Dead] ''[[New York Times]]''.</ref> Iki [[1992]] m. prie Pompidu centro prijungta Le Centre de Création Industrielle.
Nuo naujojo atidarymo [[2000]] m., kuomet tris metus vyko renovacija, Pompidu centras pagerino apsilankymo strategiją. Lankytojai dabar gali pasinaudoti eskalatoriumi, jei sumoka už įėjimą į muziejų.<ref>Farah Nayeri (November 2, 2006), [http://www.bloomberg.com/apps/news?pid=newsarchive&sid=a5B6nSiVaTvs Paris's Pompidou, 30 Next Year, Courts the Young, Branches Out] ''[[Bloomberg L.P.|Bloomberg]]''.</ref>
== Užfiksuotas kine ir televizijoje ==
| |||