Tiziano Vecelli: Skirtumas tarp puslapio versijų

Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą. Tai portretas, vaizduojantis tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Kartu nėra abejonių, kad paveiksle vaizduojamas realios moters, tikriausiai kurios nors Venecijos žymios [[kurtizanė]]s, portretas.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 88</ref> Alegorinį paveikslo pobūdį mažina kruopščiai vaizduojamos to meto detalės: šukuosena, naktinis drabužis. Paveikslas pramintas „Flora“ buvo tik XX a. Gėlių deivės [[Flora (mitologija)|Floros]] simboliu galima laikyti portreto herojės dešinėje rankoje laikomus žiedus ir lapus. „Flora“ savo gyvybingumu ir erotiškumu ženkliai skiriasi nuo Džordžonės garsiojo portreto „Laura“, kuriuo prasidėjo Venecijos dailėje šio žanro tradicija. Maždaug nuo 1520 m. Ticianas gyveno kartu su Secilija, jauna moterimi iš gimtojo Kadorės kaimo. Jie susilaukė dviejų sūnų: Pomponijo 1524 m. ir Oracijo 1525 m. Tais metais Secilija sunkiai susirgo ir Ticianas ją vedė. Po to porai gimė dvi dukterys, iš kurių Lavinija išgyveno vaikystę. Secilija mirė 1530 m. ir Ticianas daugiau nebevedė kitos moters. 1531 m. dailininkas įsigijo prašmatnų namą Venecijoje, kuriame gyveno iki gyvenimo pabaigos. Jo draugu ir gerbėju tapo garsus to meto literatas [[Pjetras Aretinas]].

 

 

1519 m. įtakinga Pezaro giminė užsakė altoriaus paveikslą vėl [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje Venecijoje. Šis paveikslas buvo skirtas Venecijos laivyno pergalei Santa Maura mūšyje prieš [[Osmanų imperija|turkus osmanus]] paminėti. Laivynui vadovavo vyskupas-admirolas Jakopas Pezaras, kurį Ticianas jau buvo pavaizdavęs viename ankstyvųjų savo paveikslų. Nors Venecijos pergalė mūšyje buvo menka, tačau tai nesutrukdė Pezaro giminei užsakyti didingą altoriaus paveikslą, kuris labiau liudijo ne tiek apie karinę sėkmę, kiek apie pačios Pezaro giminės didybę. Paveikslas, paprastai žinomas „[[Pezaro Madona|Pezaro Madonos]]“ pavadinimu, buvo dar novatoriškesnis už gretimai nutapytą „Marijos paėmimą“ ir laikomas dar vienu iš pačių garsiausių Ticiano ir Venecijos dailės darbų. Jame Ticianas galėjo kiek atsiplaiduoti nuo ikonografinių taisyklių, kadangi paveikslas buvo skirtas ne didžiajam bažnyčios altoriuj. Jame Ticianas sulaužė tradicinį altoriaus paveikslų veikėjų vaizdavimą, išdėstydamas veikėjus ne viename plane ties žiūrovo akimis, o diagonaliai. Šiai tapybai tikriausiai turėjo poveikį novatoriškas [[Sebastiano del Piombo|Sebastiano del Pjombo]] altoriaus Šv. Jono Chrizostomo paveikslas, atliktas apie 1510 m. „Pezaro Madonos“ erdvė atrodo iracionalia ir labai skirtinga nuo Rafaelio mokyklos kruopščiai suplanuotų, simetriškų erdvių. Sunku nustatyti, kokiame pastate yra paveiksle vaizduojamas Madonos sostas ir kur nueina, ar ką remia vaizduojamos kolonos. Paveikslas užbaigtas 1526 m. ir įtakojo vėlesnius [[barokas|baroko]] kūrinius, kuriuose intuityviam paveikslo objekto vaizdavimui atiduodama pirmenybė prieš racionalaus planavimo ir paruošimo metodus.