Veliona: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pagal pagoniškąjį lietuvių kultą specialūs [[žyniai]] privalėjo atlikti kai kurias apeigas prie mirusiojo: kalbėti maldas, priimti ir perduoti dievams ir mirusiesiems aukas. Jie galėję bendrauti su mirusiųjų vėlėmis, jas matyti. Įįvedus krikščionybę, žyniai buvo nušalinti nuo savo pareigų, bet ir vėliau jie pasiliko svarbūs asmenys per laidotuvių ir mirusiųjų paminėjimo apeigas. Aukos bei maldos būdavo perduodamos ne tik namuose, bet ir kapinėse, pakelėse, kryžkelėse, kur, senoviniu žmonių tikėjimu, mėgdavusios buvoti vėlės. Todėl dar prieš krikščionybės įvedimą pakelėse ir kryžkelėse statydavo koplytstulpius su prosenių statulėlėmis.

 

 

Veliones vardo šaknis "vėl", turinti vėlės prasmę, yra bendra daugelio Europos tautų kalboms: latvių "Vels" laikomas lyg ir mirusiųjų dievybe, senovės anglų kalbos žodis "Wael" reiškė mūšio lauke likusį lavoną, šiaurės germanų "Wallr" reiškė mirusį karo lauke, germanų mirusiųjų šalis buvo vadinama Walhala, o senovės hetitų žodis "vvellu" pirmine prasme reiškė vėlių buvimo vietą, prilygintą ganyklai, pievai.