Finikija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Finikija''' ({{gr|Φοινίκη|Phoiníkē}})  – senovės istorinis regionas, buvęs [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] pakrantėje (dabartinio [[Libanas|Libano]], pietvakarių [[Sirija|Sirijos]] ir šiaurės vakarų [[Izraelis|Izraelio]] teritorijoje). Šalies gyventojai finikiečiai sukūrė galingą civilizaciją su išvystytais amatais, jūrų prekyba ir turtinga kultūra. Finikiečiai buvo geri jūreiviai, laivais pasiekdavę Britanijos salas.

Regioną sudarė ilgas siauras Viduržemio jūros pakrantės ruožas, iš rytų ribojamas [[Libano kalnai|Libano kalnų]]. Rytuose jis ribojosi su [[Senovės Sirija]], o pietuose - – su kitu Kanaano regionu - – [[Galilėja]].

Nuo IX a. pr. m. e. Finikijos miestai aktyviai steigė kolonijas [[viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] pakrantėje  – [[Mažoji Azija|Mažojoje Azijoje]], [[Ispanija|Ispanijoje]] ir Šiaurės Afrikoje. Didžiausia kolonija, kuri tapo nepriklausoma buvo [[Kartagina]] (dabartinis Tunisas).

[[Finikiečių abėcėlė]] (manoma, kad finikiečiai abėcėlinį raštą ėmė naudoti 1 000  m. pr. m. e.) faktiškai yra visų šiuolaikinių abėcėlių protėvis. Per jų jūrinę prekybą, finikiečiai paskleidė abėcėlę į Šiaurės Afriką ir Europą, kur ji buvo priimta graikų. Graikai pakeitė keletą raidžių ir pridėjo balses, kurių nebuvo finikiečių rašte. Vėliau šią abėcėlę perėmė senovės Roma. Taip finikiečių abėcėlė tapo šiuo metu plačiai naudojamos lotyniškosios abėcėlės pirmtaku.

Finikiečiai pirmieji pradėjo kurti kolonijas, parašė pirmąjį žinomą agronomijos traktatą. Buvo geri jūreiviai. Finikiečiai plaukiojo irkliniais laivais: keleiviniais, transportiniais, kariniais dar vadinamais galeromis. Gabendavo auksą, varį, stiklą, aliejus, vergus, purpurinius audinius. Apie 600  m. pr. m. e. apiplaukė Afriką.