Juciūnų koplyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: {{coord|55.213105|24.130965|display=title}} {{ltbaz|Juciūnų koplyčia.JPG|Kauno|Jonavos|Kėdainių rajonas|Juciūnai||medis|1817 m.|liaudies architektūra}} Vaizdas:Juci... |
(Jokio skirtumo)
|
23:36, 25 birželio 2014 versija
55°12′47″š. pl. 24°07′51″r. ilg. / 55.213105°š. pl. 24.130965°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Kauno |
| Dekanatas | Jonavos |
| Savivaldybė | Kėdainių rajonas |
| Gyvenvietė | Juciūnai |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | 1817 m. |
| Stilius | liaudies architektūra |
Juciūnų koplyčia – medinė koplyčia Kėdainių rajone, Pelėdnagių seniūnijoje, Juciūnuose, 1,3 km į pietus nuo kelio 2012 Šėta–Beinaičiai–Nociūnai . Koplyčia su varpine stūkso kaimo kapinėse, suremontuota. Priklauso Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijai, ją aptarnauja Žeimių bažnyčios klebonas.[1]
Koplyčia yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unik. kodas 36617),[2] turintis sakralinę vertę. Pastatyta XIX a. pradžioje. Kartu su varpine priklauso Juciūnų kapinių statinių kompleksui (unik. kodas 36616).[3]
Koplyčia yra veikianti. Ji itin atgyja liepos pabaigoje – per titulinius Šv. Onos atlaidus. Tada į ją suguža ne tik vietiniai juciūniškiai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Šv. Mišios Juciūnuose aukojamos ir per visas didžiąsias bažnytines šventes.
Istorija
Koplyčios istorija nėra aiški, bet iš kartos į kartą teperduodami pasakojimui, esą ją 1817 m. pastatė tais laikais kaime gyvenę dvarininkai. Tačiau niekas neprisimena jų pavardžių. Vieni įsitikinę, kad tai buvo grafai Zabielos, kiti geru žodžiu mini Gulbinskius, treti – 1828 m. mirusį dosnų lenką Adomą Vieličkį (Adam Wieliczki).
Kalbama, kad koplyčią dvarininkai statė kunigystę pasirinkusiam sūnui – tam, kad šis, parvykęs namo, turėtų kur pasimelsti. A. Vieličkiui kaip fundatoriui koplyčios sienoje įtaisyta speciali lenta su įrašu lenkų kalba..
Sovietmečiu koplyčia buvo paversta kolūkio sandėliu, bet dėl to labai nenukentėjo – išliko net juose buvę paslėpti vargonėliai. Maldos namais statinys vėl tapo Sąjūdžio laikų išvakarėse – dar iki Nepriklausomybės atgavimo.