Bernotiškių koplyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 723 pridėti baitai ,  prieš 6 metus
nėra keitimo aprašymo
Koplyčia yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unik. kodas 32401),<ref>http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=32401</ref> turintis architektūrinę ir sakralinę vertę. Pastatyta [[XIX a.]] pabaigoje.
 
[[1994]] m. buvo atlikti statinio konservavimo darbai.<ref>[http://www.vilnijosvartai.lt/locations/listing/?id=584 Bernotiškiai (''vilnijosvartai.lt'')]</ref>
== Istorija ==
 
[[2012]] m. [[Ukmergė]]s rajono apylinkės teismo nutartimi koplyčia pripažinta bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir perduota [[Ukmergės rajono savivaldybė]]s nuosavybėn.<ref>[http://www.eteismai.lt/byla/273633969537122/2-1188-879/2012?word=%22be%C5%A1%22 Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartis]</ref>
Iki [[2PK|Antrojo pasaulinio karo]] dabartinių Bernotiškių vietoje buvo dvaras, vadintas Šalkavos dvaru. Jis priklausęs Kačinskams, kurie [[1941]] m. buvo ištremti į [[Sibiras|Sibirą]]. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia.
 
[[2014]] m. birželio mėn. duomenimis, visas pastato vidaus tūris užgriozdintas senais rastų ir lentų pastoliais. Stelbiama tankių krūmų ir medžių koplyčia nenaudojama. Iškilų statinį juosia masyvi apgriuvusi šventoriaus tvora (paveldo komplekso dalis – unik. kodas 32042).<ref>http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=32402&lang=lt</ref>
Manoma, kad koplyčią statė [[Kurėnai|Kurėnų]] II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. Priklausė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijai.<ref>http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=2337</ref> Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Koplyčios klebonu [[1942]]–[[1945]] m. buvo monsinjoras Eduardas Semaška.
 
== Istorija ==
[[1994]] m. buvo atlikti statinio konservavimo darbai.<ref>http://www.vilnijosvartai.lt/locations/listing/?id=584</ref>
 
Iki [[2PK|Antrojo pasaulinio karo]] dabartinių Bernotiškių vietoje buvo dvaras, vadintas Šalkavos dvaru. Jis priklausęs Kačinskams, kurie [[1941]] m. buvo ištremti į [[Sibiras|Sibirą]]. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia.
[[2012]] m. [[Ukmergė]]s rajono apylinkės teismo nutartimi koplyčia pripažinta bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir perduota [[Ukmergės rajono savivaldybė]]s nuosavybėn.<ref>http://www.eteismai.lt/byla/273633969537122/2-1188-879/2012?word=%22be%C5%A1%22</ref>
 
Manoma, kad koplyčią statė [[Kurėnai|Kurėnų]] II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. Priklausė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijai.<ref>[http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=2337 Apleistoje koplyčioje - tik varnų karksėjimas]</ref> Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Koplyčios klebonu [[1942]]–[[1945]] m. buvo monsinjoras Eduardas Semaška.
[[2014]] m. birželio mėn. duomenimis, visas pastato vidaus tūris užgriozdintas senais rastų ir lentų pastoliais. Stelbiama tankių krūmų ir medžių koplyčia nenaudojama. Iškilų statinį juosia masyvi apgriuvusi šventoriaus tvora (paveldo komplekso dalis – unik. kodas 32042).<ref>http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=32402&lang=lt</ref>
 
Koplyčios klebonu [[1942]]–[[1945]] m. buvo monsinjoras [[Eduardas Simaška]] (1909-2010), vėliau tapęs laisvės kovų dalyviu, [[Vyčio apygarda|Vyčio apygardos]] partizanų rėmėju, nuodėmklausiu, neoficialiu partizanų kapelionu, tiekusiu laisvės gynėjams maistą ir vaistus. Vokiečių metais jis dirbo kapelionu Ukmergės gimnazijoje ir aptarnavo Šalkavos koplyčią, ten ir praleisdamas frontą. Karo metu daug žmonių iš miesto buvo pasitraukę į kaimą, sekmadieniais bažnyčia būdavo pilna parapijiečių. Netrukus apylinkėse pradėjo veikti antisovietinis pogrindis. Jaunimas pradėjo organizuotis į partizanus. Jie patarimo ateidavo pas kunigą. Taip užsimezgė ryšiai su partizanais. Nuošali Šalkavos koplyčia tapo partizanų ir jų rėmėjų prieglobsčiu. Naktimis partizanų būriai ateidavo atlikti išpažinties ir priimti šv. Komunijos, dažnai nakvodavo Jono Misiūno-Žaliojo Velnio ir Alfonso Morkūno-Plieno būrių ryšininkai.<ref>[http://genocid.lt/centras/lt/905/a/ Kun. E. Simaška: gyvenimas Tėvynei ir žmonėms]</ref>
 
== Architektūra ==
 
Artimiausios gyvenvietės: [[Bernotiškiai (Vidiškiai)|Bernotiškiai]], [[Rečionys]].
 
Bernotiškių koplyčioje susuktas vaidybinis filmas „Geležėlė“ (rež. [[Kęstutis Česnaitis]]), [[2008]] m. respublikiniame kino mėgėjų konkurse pelnęs pagrindinį prizą.<ref>http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=3657</ref>
 
<gallery>
 
* Ramunė Lebedytė. ''Šalkavos koplyčios istorija''. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93.
 
== Nuorodos ==
 
* [http://findlithuania.com/post/17027834275/salkavos-koplycia Šalkavos koplyčia (''findlithuania.com'')]
* [http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=329 Šalkavos klebonas Eduardas Simaška (''anykstenai.lt'')]
* [http://www.youtube.com/watch?v=9RHidUeovn8 Bernotiškių koplyčia filme „Geležėlė“ (''youtube.com'')]
 
[[Kategorija:Ukmergės rajono koplyčios]]
44 470

pakeitimų