Čepkeliai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 16:
| vikiteka =
}}
'''Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas''' yra pietiniame [[Lietuva|Lietuvos]] pakraštyje, [[Baltarusija|Baltarusijos]] pasienyje – [[Katra|Katros upe]] išvesta Lietuvos valstybinėir [[Baltarusija|Baltarusijos]] [[valstybės siena]] taip pat yra ir rezervato pietinė riba. Iš šiaurės ir vakarų [[rezervatas]] ribojasi su [[Dzūkijos nacionalinis parkas|Dzūkijos nacionaliniu parku]], rytuose yra [[apsauginė zona]]. Pagal administracinį Lietuvos suskirstymą Čepkeliai yra [[Varėnos rajonas|Varėnos rajone]]. Direkcijoje įrengta ekspozicija.
 
Rezervato plotas 112 12 ha, aukštapelkė sudaro 54 proc. Direkcija [[Marcinkonys]]e. Rezervatas įsteigtas [[1975]] m. siekiant apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, vertingą ir retą gyvūniją ir augaliją. Įkurtas vietoje [[1960]] m. įsteigto botaninio-zoologinio draustinio.
 
Čepkeliai – unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai. Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę [[kurtinys|kurtiniai]], yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.
 
Gamtos ir kultūros paminklai – drevėtos pušys.
Eilutė 37:
 
== Klimatas ==
 
[[Vaizdas:--gfdl--cepkeliai.JPG|thumb|250px|Čepkeliai iš apžvalgos bokšto]]
 
eilutė 44 ⟶ 43:
Čia vieni didžiausių Lietuvoje paros temperatūrų svyravimai. Tam įtakos turi smėlingi apypelkio plotai. Smėlis lengvai įšyla, bet lengvai ir atiduoda sukauptą šilumą. Dėl šios priežasties čia pavasarį ilgiausiai tęsiasi ir rudenį ankščiausiai prasideda šalnos nei kitur Lietuvoje.
 
Vėjai dažniausiai pučia iš vakarų ir pietvakarių. Jų vidutinis greitis 3,1 m/s. Tai du kartus mažiau negu pajūryje. Vidutiniškai per metus iškrenta 673 mm [[krituliai|kritulių]]. Didžioji jų dalis tenka liepos – rugpjūčio mėnesiams. Tai beveik atitinka vidutinius visos Lietuvos duomenis. Vidutiniškai per metus būna 169 dienos su krituliais. [[sniegas|SniegoSniegas]] patalai žemę dengia apie 75-80 dienų. Tačiau neretai pasitaiko [[žiema|žiemų]], kai sniego danga nepastovi ir išsilaiko trumpiau negu mėnesį. Šiltuoju laikotarpiu čia dažnesnės nei kitur šalyje liūtys ir [[perkūnija]]. Tokių dienų būna daugiau nei 30 per metus.
 
== Vandenys ==
eilutė 54 ⟶ 53:
Rytinės raisto dalies vandenys [[Lynupis|Lynupio (Peklos)]] upeliu nuteka į Ūlos upę.
 
Pietine dalimi Čepkelių raistas prisišliejęs prie Katros upės, kuri išteka iš Čepkelių raisto pietrytinio pakraščio ir tarpvalstybinevalstybės siena (Lietuva – Baltarusija) daugiau nei 20 km vingiuodama renka vandenis ir iš Lietuvos, ir iš Baltarusijos pelkių, o toliau Baltarusijos teritorija plukdo vandenis į [[Nemunas|Nemuną]]. Rytinėje Čepkelių dalyje yra 21 [[pelkinis ežeras]]. Vieni jų, išlikę dar nuo ledynmečio – tai neužpelkėję didžiųjų ežerų likučiai. Kiti – susidarę jau pelkės vystymosi eigoje. Čepkelių aukštapelkės ežerai yra iškilusioje pelkės dalyje. Šie ežerai neišteka todėl, kad vanduo pro durpes filtruojasi labai lėtai.
 
Keli ežerai yra už pelkės ribų. Įdomiausias iš jų yra [[Lygutis|Lygučio]] (dzūk. ''Lygucis'') ežerėlis netoli [[Lynežeris|Lynežerio]] kaimo. Šį ežerą maitina iš pelkės atitekantys vandenys – pavasarį dažniausiai jis sklidinas vandens. Tačiau pelkei pasausėjus, vandens srautas, maitinantis šį ežerėlį nutrūksta. Lygucis pamažu senka – dalis vandens išgaruoja, didžioji dalis filtruojasi per smėlį gilyn. Ilgainiui, negaudamas vandens iš pelkės, Lygucis visai išdžiūsta. Pakilus vandens lygiui pelkėje, šis ciklas kartojasi iš pradžių.