Kosovo karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
S įtraukta Kategorija:Kosovo istorija naudojant HotCat
Gandras (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 35:
 
=== Kosovas Tito valdymo laikotarpiu (1945–1986) ===
1878 m. Serbija ir Juodkalnija pagal [[Berlyno kongresas|Berlyno kongreso]] nutarimus gavo nepriklausomybę, o Kosovas ir Albanija liko [[osmanų imperija|Osmanų imperijos]] sudėtyje. Per [[Balkanų karai|Balkanų karus]] (1912–1913 m.) Serbija aneksavo Kosovą, Albanija tapo nepriklausoma. XX a. pirmoje pusėje tarp albanų ir serbų bendruomenių nuolat tyrojo įtampa, kuri karų metu ([[Pirmasis Balkanų karas]], [[Pirmasis pasaulinis karas]], [[Antrasis pasaulinis karas]]) pasireikšdavo prievartos protrūkiais. 1945 m. Kosovas tapo autonomine Serbijos respublikos provincija Jugoslavijos Federacinėje Liaudies Respublikoje (nuo 1963 m. [[Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika]]). Tito vadovaujama Jugoslavijos vadovybė sistematiškai slopino nacionalizmo pasireiškimus visoje Jugoslavijoje ir bandė neleisti vienos iš respublikų dominavimo federacijoje. 1974 m. Kosovas gavo plačias autonomijos ir savivaldos teises. Kartu su Vojvodina Kosovas paskelbtas provincija ir gavo daugelį visaverčių respublikos galių: vietą federalinėje prezidentūroje, nuosavą [[asamblėja|asamblėją]], policiją ir nacionalinį banką. Taip buvo sumažinta Serbijos įtaka federacijoje. Kosovo sienos pilnai neatitiko albanų gyvenamos teritorijos Jugoslavijoje (daug albanų gyveno Makedonijoje, Juodkalnijoje ir Serbijoje), o šiauriausia KosvoKosovo dalis buvo gyvenama serbų. Kartu Kosovas buvo vargingiausia Jugoslavijos dalis: [[1979]] m. vidutinės asmens pajamos sudarė 795 dolerių, kai šalies vidutinis atlyginimas sudarė 2 635 dolerius. 1981 m. Kosovo albanai pradėjo reikalauti respublikos statuso Jugoslavijoje; dėl to prasidėjo neramumai ir konfliktai tarp albanų ir Jugoslavijos saugumo pajėgų, o Jugoslavijos vyriausybė Kosove paskelbė nepaprastąją padėtį.
 
Nepisant to, nuo 1921 m. gyventojų surašymo Kosovo gyventojų dauguma buvo albanai. Formali Kosovo autonomija, sukurta pagal 1945 m. Jugoslavijos konstituciją.
Eilutė 43:
[[1982]] m. vasario mėn. grupė kunigų iš Serbijos pasiuntė vyskupus paklausti „kodėl serbų bažnyčia tyli“ ir kodėl ji neprisideda prie kovos su „destrukcija, padegimais ir Kosovo šventų koplyčių šventvagystėmis“. Kartais žiniasklaidoje pasirodydavo pranešimai, kad serbai ir juodkalniečiai persekiojami. Tarp serbų nacionalistų buvo populiari nuomonė, kad serbai yra išvaromi iš Kosovo.
 
Augantis albanų nacionalizmas ir separatizmas didino įtampą tarp serbų ir albanų. Šioje augančios įtampos atmosferoje plito įvairūs gandai, o triavialūstrivialūs įvykiai buvo išpučiami iki labai reikšmingų ženklų. Tuo metu Serbijos mokslo ir menų akademija (SANU) atliko apklausą tarp serbų, kuriems teko palikti Kosovą [[1985]]–[[1986]] m. Apklausa paliudijo, kad daugelį serbų palikti kraštą privertė albanų spaudimas<ref>{{citeweb|url=http://www.snd-us.com/history/Petrovic-Blagojevic/index.htm|title=The Migration of Serbs and Montenegrins from Kosovo and Metohija|year=2000|published=Serbian Academy of Sciences and Arts|author=Ruza Petrovic, Marina Blagojevic}}</ref>.
 
Šešiolika SANU narių 1985 m. birželio mėn. pradėjo ruošti dokumentą, kurio juodraštis pateko į viešumą 1986 m. rugsėjį. „SANU memorandumas“, kaip jis vėliau buvo pavadintas, vertintas kontroversiškai. Jame pagrindinis dėmesys buvo skirtas serbų patiriamiems sunkumams Jugoslavijoje, kaltinant Tito dėl tyčinio Serbijos galios žlugdymo ir sunkumų, kuriuos serbai patyrė už Serbijos ribų ir Serbijoje.
Eilutė 79:
Kitas svarbus dalykas tiems, kurie nematė kitos išeities tik jėgos panaudojimą, buvo 250 000 albanų be pastogės iš kurių 30 000 gyveno miškuose artėjant žiemai.
 
Tuo metu, JAV ambasadorius Makedonijos respublikojeRespublikoje, Christopher Hill, vedė šaudyklinę diplomatiją tarp albanų delegacijos ir Jugoslavijos ir Serbijos vadovų. Tai buvo tokie susitikimai, per kuriuos tartasi dėl taikos plano per NATO suplanuotos Kosovo okupacijos laikotarpį.
 
Per dviejų savaičių laikotarpį, iškilo naujų grėsmių, pasibaigusių sienos atidavimu NATO priežiūrai. Visi tikėjosi bombardavimo; Richard Holbrooke nuvyko į Belgradą su viltimi, kad pavyks pasiekti susitarimą su Miloševičiumi, tikintis sutrukdyti NATO veiksmams Kosove. Su juo atvyko ir generolas Michael Short, grasindamas sunaikinti Belgradą. Po ilgų diskusijų 1998 m. spalio 12 d. pasirašytas Kosovo patvirtinimo susitarimas.
Eilutė 130:
Birželio 12 d., po to kai Miloševičius sutiko su sąlygomis, KFOR pradėjo žengti į Kosovą. NATO pajėgos KFOR ruošėsi atlikti kovos operacijas, bet galiausiai misija tapo taikinga. Ji telkėsi sąjungininkų greito reagavimo korpuso štabe, kuriam vadovavo britų armijos leitenantas generolas Mike Jackson. Ji susidėjo iš britų pajėgų (brigados sustatytos iš ketvirtos sustiprintos ir penktos desantų brigadų), prancūzų armijos brigados, vokiečių armijos, kuri įžengė iš vakarų, o ne iš pietų kaip kitos, Italų ir JAV armijų. JAV pagalbininkams, žinomiems kaip Pagrindinė žengianti jėga, vadovavo pirmoji pastiprinta divizija. Antraleilius vienetus sudarė TF 1-35 šarvuočiai iš Baumholder Vokietijos, antro bataliono, 505-o parašiutininkų ir pėstininkų pulko iš Fort Bragg, N.C; 26-o jūrų laivyno ekspedicinio vieneto iš Camp Lejeune, Šiaurės Karolinos; 1-o bataliono, 26-o pėstininkų pulko iš Šveinfuto, Vokietijos ir Echo Troop, ketvirto kavalerijos pulko irgi iš Šveifuro, Vokietijos. Prisidėjo ir Graikijos armijos 501 mechanizuotas pėstininkų batalionas prisijungęs prie JAV. Jungtinės JAV pajėgos užėmė operacijų regioną aplink Urosevic miestelį, future Camp Bondsteel ir Gnjilane Camp Monteithe ir praleido ten 4 mėnesius, palaikydami tvarką pietryčių Kosovo sektoriuje. Per pradinį įsiveržimą JAV kareivius sveikino albanai ir mėtė gėles, kai JAV kariai ir KFOR važiavo per jų kaimus. Nors jiems nebuvo priešintasi, bet 3 JAV kariai iš Pradinio žygio pajėgų prarado gyvybes nelaiminguose atsitikimuose<ref>Sergeant William Wright – B Company 9th Engineers (17 July 1999); Specialist Sherwood Brim – B Company 9th Engineers(17 July 1999); Private First Class Benjamin McGill – C Company 1st Battalion 26th Infantry (9 August 1999).</ref>.
 
Po karinės kampanijos Rusijos taikdarių prisijungimas pasirodė įtemptas ir prišiškaspriešiškas NATO Kosovo pajėgoms. Rusai tikėjosi gauti nepriklausomą Kosovo sektorių tiktai nustebo, turėsiantys operuoti prižiūrint NATO. Be išankstinio susisiekimo ar koordinacijos su NATO, Rusijos pajėgos įžengė į Kosovą iš Bosnijos ir užėmė Prištinos oro uostą. 2000 birželio mėn. atskleisti ginklų prekybos santykiai tarp Rusijos ir Serbijos, kas vedė prie atsakomųjų veiksmų ir Rusijos kontrolės punkto bei rajono policijos tarnybų bombardavimų. Avanposto artileristas buvo gerai įvertintas Preševo slėnyje Echo divizione 1/161 lauko artilerijoje už pastangas prižiūrėti ir pagelbėti taikdariams Rusijos sektoriuje. Padedant 2/3 lauko artilerijai, 1-ai sustiprintai divizijai, divizionas galėjo sėkmingai plėtoti veiksmus ir operuoti Firefinder radaru, kuris leido NATO pajėgoms geriau stebėti įvykius sektoriuje ir Preševo slėnyje. Reikalai komplikavosi ten, kur rusų pajėgos veikė kaip KFOR skyrius, o ne kaip NATO struktūra<ref name="bbc-airport">{{Cite web|url=http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/671495.stm|title=Confrontation over Pristina airport|accessdate=2008-02-08|date=2000-03-09|publisher=[[BBC]]}}</ref>.
 
== Reakcija į karą ==
Eilutė 138:
Daugelis vakarų kairiųjų politikų laikė NATO kampaniją JAV agresija ir imperializmu, o dešiniųjų kritikai nusprendė, kad karas nebuvo reikalingas jų šalies nacionalinio saugumo interesams. Veteranai, anti-karo kampanijos dalyviai Noam Chomsky, Edward Said, Justin Raimondo ir Tariq Ali oponavo kampanijai. Tačiau palyginus su protestais prieš 2003 m. invaziją į Iraką, kampanija prieš karą Kosove sulaukė mažiau publikos palaikymo. Žiniasklaidoje Kosovo pabėgėlių nuotraukos pateisino NATO veiksmus ir slaptus vakarų motyvus ir KIA įvykdytų žudynių tiesiog nerodė. Asmenybės irgi skyrėsi: NATO šalims vadovavo daugiausia centro kairieji ir moderniai liberalūs lyderiai kartu su kitais kairiojo sparno atstovais, palaikančiais kampaniją dėl humanitarinių tikslų. Vokiečių dalyvavimas agresijoje prieš Belgradą privertė atsistatydinti Oskar Lafontaine iš federalinio finansų ministro ir SPD vadovo postų.
 
Tačiau NATO kampanijos vykdymas sulaukė kritikos iš beveik visų politinio spektro dalių. NATO vadovai tai pateikė kaip „švarų karą“ naudojant precizinius ginklus. [[JAV Gynybos departamentas]] teigė, kad iki birželio 2 d. 99,6 proc. iš 20 000 panaudotų bombų ir raketų pataikė į taikinius. Tačiau tokių technologijų kaip urano amunicija ir klasterinių bombų naudojimas sulaukė kontroversiškos reakcijos kaip aliejaus rafinavimo fabriko bombardavimas, po kurio pasigirdo kaltinimai „aplinkosauginiu karu“. Lėtas progresas per karą irgi kritikuotas. Daug kas tikėjo, kad NATO turėjo pradėti visuotinę kampaniją iš karto, o ne pradedant nuo santykinai mažo išpuolių skaičiaus ir oro pajėgų kovos.
 
== NATO bombardavimo kampanijos taikiniai ==
Eilutė 156:
Jungtinių Tautų chartija neleidžia karinių intervencijų kitose suvereniose šalyse, išskyrus keletą atvejų, svarstomų Jungtinių Tautų saugumo tarybos. Šis reikalą pirma aptarė Rusija karinėje rezoliucijoje kuri patvirtintų, kad „toks vienašališkas jėgos naudojimas yra rimtas Jungtinių Tautų chartijos pažeidimas“. [[Kinija]], [[Namibija]] ir [[Rusija]] balsavo už rezoliuciją, o kitos šalys prieš, taigi jos neįteisino<ref>{{citeweb|url=http://www.un.org/News/Press/docs/1999/19990326.sc6659.html|date=1999-03-26|publisher=[[United Nations]]|title=Security Council Rejects Demand for Cessation of Use of Force Against Federal Republic of Yugoslavia}}</ref>.
 
1999 m. balandžio 29 d. Jugoslavija pateikė skundą tarptautiniams teisingumo teismui Hagoje prieš NATO nares (Belgiją, Vokietiją, Prancūziją, D.Jungtinę BritanijąKaralystę, Italiją, Kanadą, OlandijąNyderlandus, Portugaliją, Ispaniją ir JAV). Teismas nesvarstė skundo, nes Jugoslavija nebuvo Jungtinių Tautų narė per karą.
 
Vakaruose NATO intervencijai labiausiai priešinosi liberalai dešinieji ir kairieji radikalai. Britanijoje karui nepritarė dauguma žymių konservatorių. JK užsienio reikalų ministras seras Malcolm Rifkind, buvęs Finansų ministras, kancleris Norman Lamont, žurnalistai Peter Hitchens ir Simon Heffer, o opozicija kairėje remta „The Morning Star“ laikraščio ir kairio sparno premjerų Tony Benn ir Alan Simpson. Tačiau DB komunistų partija, leninistų atšakos grupė, rėmusi KIA (oponavo NATO intervencijai laikydama tai JAV suorganizuotu imperializmo oportunizmu) ir rėmė visišką Kosovo atsiskyrimą nuo Serbijos.