Hepatitas B: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas: as:হেপাটাইটিছ বি yra vertingas straipsnis; smulkūs taisymai |
|||
Eilutė 30:
== Gydymas ==
Ūminio virusinio B hepatito gydymas simptominis ir patogenezinis. Sergant lengva hepatito forma medikamentai nenaudojami. Svarbu ilsėtis (negriežtas gulimas režimas), pakankamas skysčių vartojimas ir [[dieta]]. Sergant vidutinio sunkumo hepatitu, kai ligonį pykina, jis vemia, taikoma infuzinė [[terapija]]. Sunkaus virusinio hepatito atveju, atsiradus kepenų nepakankamumo požymiams (hepatinei encefalopatijai, koaguliacijos sutrikimams) pacientai gydomi intensyvios terapijos skyriuje. Etiotropinis gydymui naudojamas nukleozidų analogas - [[lamivudinas]].
Lėtinis hepatito B gydymas paremtas imunoterapija peginterferonu alfa-2a ir nukleozidų analogų (lamivudino, adefoviro, entekaviro, tenofoviro) terapija.<br />
Eilutė 38:
Vakcina nuo hepatito B užtikrina ilgalaikį imunitetą, o jei paskiepyto asmens organizme liaujasi cirkuliavę antikūnai, organizmo apsaugą užtikrina imuninės atminties mechanizmai. Dėl šios priežasties sustiprinamoji vakcinos dozė nėra reikalinga.
Lietuvoje ūmių susirgimų hepatitu B nėra užfiksuojama daug, tačiau tam įtakos turi faktas, jog esant begeltei hepatito B formai
Geriausia skiepyti dar paauglystės nesulaukusius vaikus, nes taip užtikrinama geresnė ilgalaikės imuninės trukmė (citata). Skiepyti jau užsikrėtusius asmenis galima, tačiau nėra tikslinga. Lietuvoje nėščiosios dažniausiai netiriamos dėl galimo užsikrėtimo hepatitu B, todėl tikslinga skiepyti ką tik gimusius kūdikius. Geriausia, kad jie būtų paskiepyti per 12 pirmųjų gyvenimo valandų. Kūdikių skiepijimas vakcina nuo hepatito B Lietuvoje pradėtas 1998 m., o 12 – 13 metų vaikų – 2002 metais. Pastarąjį skiepą apmoka valstybė. 2011 m. jau užaugo pirmoji dvylikamečių karta, kurios nebereikia pakartotinai skiepyti nuo šios ligos, nes jie jau buvo paskiepyti vaikystėje.
| |||