Logika: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S typo |
|||
Eilutė 78:
=== Predikatų logika ===
Pagrindinis straipsnis: [[
Predikatų logikoje yra bendras terminas formalioms sistemoms, tokioms kaip pirmos eilės logika, antros eilės logika, daugiarūšė logika ir infinitary logika.
Eilutė 98:
Pagrindinis straipsnis: [[Neformalus motyvavimas]]
Senovėje, motyvacija logikos studijoms buvo aiški: taip yra, nes vienas išmoks gerus argumentus atskirti nuo blogų, ir tokių būdu tapti veiksmingu diskusijose ir iškalbiu oratoriumi, galbūt taip pat tapti geresniu žmogumi. Pusė Aristotelio Organonų traktuoja išvadą, kad tai atsiranda neoficialioje aplinkoje, šalia Silogistinių atradimų, ir Aristotelio mokykloje šie logikos darbai papildė Aristotelio požiūrį į retoriką. Ši senovės motyvacija vis dar gyva, nors ir neužima pagrindinės vietos logikos paveiksle; paprastai dialektinė logika sudaro kurso pagrindą kritiškame mąstyme, tai privalomas kursas daugelyje universitetų.
Argumentacijos teorija yra neformaliosios logikos mokslas ir ieškojimai, nuklydimai ir svarbūs klausimai, kurie susiję su kiekviena diena ir praktinėmis situacijomis. Konkretūs dialogų tipai gali būti analizuojami ir kvestionuojami, siekiant atskleisti prielaidas, išvadas ir klaidingą argumentaciją. Argumentacijos teorija šiais laikais naudojama teisėje bei kuriant dirbtinį intelektą.
=== Matematinė logika ===
eilutė 165 ⟶ 163:
=== Toleruojant tai, kas neįmanoma ===
Hegel buvo kritiškai nusistatęs prieš kiekvieną simplifikuotą dvigubo prieštaravimo sąvoką. Šis, dvigubo prieštaravimo principas buvo pagrįstas
Kalbant apie materialiosios implikacijos paradoksus, neišvengiamai kyla mintis, jog logikos mokslas turėtų toleruoti loginius nenuoseklumus. Tinkamumo logika ir nesuderinamumo logika yra patys svarbiausi atspirties taškai, nors ir orientuoti į skirtingus dalykus: visa klasikinės logikos esmė yra paremta ekspoziciniu principu, kuris teigia, jog loginiai samprotavimai veiksnūs tik jei gebama paneigti kylančius prieštaravimus ar nesuderinamumus. Graham Priest, teigė, kad nesuderinamumai, iš esmės, yra tiesos neigimai.
eilutė 172 ⟶ 170:
Skeptiška filosofijos gysla sukelia daugybę abejonių dėl pagrindų, ant kurių laikosi visa logika, pvz., loginės formos idėja, teisingą išvadą, reikšmę, paprastai vedančią prie išvados, kad loginės tiesos iš viso nėra. Tarkime, jog tai tiesiog priešinga įprastiems skeptiškos filosofijos teiginiams, kur logika nukreipia skeptišką tyrimą abejoti iš Sextus Empiricus darbų gauta išmintim.
Friedrich Nietzsche pateikia stiprų logikos pagrindų paneigimo pavyzdį: radikalus jo idealizacijos atmetimas priverte atsisakyti tiesos, kad „mobili metaforų, metonimijų ir antromorfizmų armija – trumpiau… metaforos, nusidėvėję metaforos, netekę jausminės galios; kaip nusitrynę monetos, tarnaujancios kaip metalas, o ne kaip monetos“. Jo tiesos atmetimas neprivertė paneigti logikos atsiradimo idėjos, kuri sako, kad logiškumas žmogaus galvoje atsirado iš nelogiškumo, kuris tikriausiai neturėjo ribų. Nesuskaičiuojama galybė būtybių mums nežinomu būdu dariusių sprendimus pagaliau
Ši, Nietzsche ginama pozicija, susilaukė daug kruopščių tikrinimų dėl kelių priežasčių. Jam nepavyko pademonstruoti savo tvirtinimų teisingumo, todėl jie tvirtinami tik retoriškai. Be to, ši pozicija buvo tvirtinama save paneigiančia, tokių filosofų kaip Jürgen Habermas, kuris apkaltino Nietzsche neturint nuoseklių, perspektyvių teorinių žinių. George Lukacs savo knygoje „The Destruction of Reason“ (Priežasčių naikinimas) teigė, jog studijuodami Nietzsche teiginius, susidurtume su savavališkais, tragiškais ir visiškai nesuderinamais tvirtinimais (“Were we to study Nietzsche’s statements in this area from a logico-philosophical angle, we would be confronted by a dizzy chaos of the most lurid assertions, arbitrary and violently incompatible“). Kraštutinis skeptiškumas, kurį demonstruoja Nietzsche, nebesusilaukia tiek rimto filosofų dėmesio XX a. Bertrand Russell savo veikale „ A History of Western Philosophy“ (Vakarų filosofijos istorija) apibudina Nietzsche teiginius kaip tuščiažodžiavima.
| |||