Didžioji Odaliska: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''„Didžioji Odaliska“''' - taip pat žinoma kaip ''Une Odaliska'' ar ''La Grande Odaliska'', [[Žanas Ogiustas Dominikas Ingras|Žano Ogiusto Dominiko Ingro]] aliejinės tapybos darbas nutapytas [[1814]] m. Aukštis - 88,9 cm, plotis - 162,56 cm. Jame vaizduojama rytų kraštų odaliska arba sugulovė. IngroEngro amžininkai manė, kad šis darbas reiškė dalininko menininį lūžį nuo neoklasicizmo pereinant į ezoterinę romantizmo kryptį. Didžioji Odaliska susilaukė milžiniškos kritikos, kai buvopirmą kartą pademonstuota viešai. Ji kritikuota dėl ilgų kūno proporcijų ir anatominio realizmo nesilaikymo. Šiuo metu darbas saugomas Paryžiuje, Luvro muziejuje.

Šį paveikslą sukurti [[1813]] m. užsakė [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono]] sesuo, Neapolio karalienė Karolina Murat (1782-1839). Jis buvo nutapytas [[1814]] m. ir greičiausiai lyginamas su kitu, tokio paties siužeto, paveikslu „La„''La Domeuse de Naples“Naples''“, kuris sunaikintas [[1815]] m.

Paveikslas tapytas [[Roma|Romoje]], kurioje nuo [[1806]] m. gyveno ir studijavo IngrasEngras. Italijoje dailininkas pragyveno iki [[1824]] m., kadangi Prancūzijoje jo menas nebuvo mėgstamas dėl atšiaurios kritikos.

Tapydamas paveikslą „Didžioji Odaliska“ IngrasEngras rėmėsi senaisiais Renesanso laikų tapytojais ir jų maniera tapantatvaizduojant nuogas moteris, pavyzdžiui, [[Tiziano Vecelli]] „[[Urbino Venera]]“ ar [[Giorgione|Džordžonės]] „[[Mieganti Venera]]“. Tačiau paveiksle vaizduojamos moters atsilošimo atgal ir žvelgimo pro petį poza yra tiesiogiai perimta iš [[1800]] m. Žako Luji Davido (1748-1825) paveikslo ,,Madam Recamier", kurį tapyti padėjo pats IngrasEngras.

Maža odaliskos galva, prailgintos galūnės ir šaltos spalvos leidžia spręsti, kad tapant šį paveikslą buvo remtasi [[Manierizmas|Manierizmo]] (1520 - 1580) įtaka, pvz., [[Bronzinas|Bronzino]] ,,Alegorija su Venera ir Kupidonu" ar [[Lukas Kranachas Vyresnysis|Lukas Kranacho Vyresniojo]] ,,Kupidonas, besiskundžiantis Venerai".

Kai paveikslas buvo [[1819]] m. eksponuojamas Salone, kritikų požiūris dar kartą patvirtino, kad šie nesupranta IngroEngro stiliaus. Vienas iš kritikų pabrėžė, kad paveikslas „''neturi nei raumenų, nei kaulų, nei kraujo, nei gyvybės, nei reljefo, iš tiesų jis neturi nieko, kas leistų manyti, jog tai kopija''“ Šis eklektinis stilių mišinys, derinant klasikinę formą su romantizmo temomis, sukėlė aršius kritikų ginčus, kai buvo pirmą kartą pademonstruotas [[1814]] m. Kritikai apšaukė IngrąEngrą sukilus prieš šiuolaikinę formą ir turinio stilių, bei ignoravus anatominę tikrovę. Iš tiesų Ingras mėgo ilgomis linijomis perteikti išlinkimus ir geidulingumus, be to, paveiksle gausu netgi šviesos sušvelnijančios kūno masę. Ingras buvoDailininkas kritikuojamaskritikuotas dėl šio darbo iki pat [[1820]] m. vidurio. [[Image:Tizian 102.jpg|thumbnail|250px|left|[[Tiziano Vecelli]] „[[Urbino Venera]]“ ([[1538]])]]

Dėl kilusios pirminės kritikos paveikslas tapo plačiai žinomas. Figura „Didžioji Odaliska“, manoma, yra nutapyta su „dviem ar trim slanksteliais per daug“. Kritikai tuo metu tikėjo, kad kūno proporcijų prailginimas yra IngroEngro klaida, tačiau naujos studijos parodė, kad toks prailginimas yra apgalvotas dailininko meninis iškraipymas. Išmatavus tikros moters proporcijas matoma, kad IngroEngro figūra buvo nutapyta su stuburo išlinkimu ir dubens poslinkiu, įmanoma gavus kopijuojant. Taip pat tyrimai rodo, jog kairė odaliskos ranka yra trumpesnė nei dešinioji. Tyrimai daro išvadą, kad figura buvo prailginta penkiais, o ne dviem ar trim slanksteliais ir taip buvo sukurtas nesaikingas efektas dubens ir apatinės dalies ilgių, vietoj paprasčiausių strėnų srities.

Atsižvelgiant kiek pareigų, patenkinti kūniškiems sultono geiduliams, atlikdavo sugulovės, šis dubens prailginimas yra simbolinis IngroEngro iškraipymas. Šį meninį simbolį taip pat galėjo reprezentuoti jausmingas moteriškas grožis, jos įdėmus žvilgsnis, kitą vertus, apie tai buvo sakoma, jog odaliskos išvaizdoje turi „atsispindėti sudėtingas psichologinis veido charakteris“ arba „jokių jausmų neatsispindėjimas veide“. Iš tiesų, atstumas tarp jos žvilgsnio ir dubens gali būti fizinis įvaizdis, per kūrį išreiškiama mąstysenos giluma ir sudėtingos moters minčių ir jausmų emocijos.