|
'''Vincas Mickevičius-Kapsukas.''' Gimė 1880 metų balandžio 7 (Senu stiliumi: kovo 23), Būdviečių kaime, Vilkaviškio rajone, Lietuvoje; mirė 1935 metų vasario 17, 1935 Maskvoje, Rusijoje. Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, aktyvus Lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, Varpininkas, revoliucionierius, publicistas, redaktorius, vienas is Lietuvos Komunistų Partijos įkūrėjų ir lyderių, Lietuvos Tarybų Socialistines Respublikos ir Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos (Litbelo) įkūrėjas ir vyriausybes pirmininkas, vienas is Komunistinio Internacionalo (Kominterno) lyderių.
''' Šeima'''
Tėvas Simonas (Simas) Mickevičius (1830-19151830–1915) buvo turtingas ūkininkas. Iš pirmos santuokos su Barbora Kriaučiūnaite (~1840-1870), Simonas turejo dukrą Konstanciją Mickevičiūtę. Su antra žmona Ona Kuršėnaite (~1850-1934) Simonas turejo du sūnus: Juozapą (1872-19501872–1950) ir Vincą.
Vincas Mickevičius vedė [[Vanda Albrechtienė|Vandą Didžiulytę]] (1881-19411881–1941) 1901 metais Mintaujoje (dabar Jelgava, Latvija); išsiskyrė 1913 metais po jų dukters mirties. Vedė Eleną Domicelę Tautkaitę (1893-19371893–1937) 1922 metais Maskvoje, Rusijoje.
Vaikai: Vanda V. Didžiulytė (1905-19131905–1913) iš pirmos santuokos; Jūra Mickevičiūtė (1921-20081921–2008), Vincas Mickevičius (1925-20141925–2014) and Lena Mickevičiūtė (1927-20011927–2001) iš antros santuokos.
'''Biografiniai faktai'''
Vincas Mickevičius gimė 1880 metų balandžio 7 (Senu stiliumi: kovo 23), Būdviečių kaime, Vilkaviškio rajone, Lietuvoje. Lietuva tuomet buvo Rusijos Imperijos dalis. Po [[1863 m. sukilimas|1863 m. Sukilimo]] (Sausio Sukilimo) buvo įvestas Lietuviškos [[Spaudos draudimas]], kuris truko nuo 1864 iki 1904. Vinco tėvas Simonas ir vyresnysis brolis Juozas buvo Lietuvos patriotai. Jo dėdė Antanas Mickevičius buvo [[daraktorius]], pogrindinių lietuviškų mokyklų steigejas ir mokytojas.<ref name=el>{{cite encyclopedia | editor=Jonas Puzinas | encyclopedia=Lietuvių enciklopedija | title= Mickevičius-Kapsukas, Vincas | year=1953-1966 | publisher=Juozas Kapočius | volume=XVIII | location=Boston, Massachusetts | pages=354-356}} </ref><ref name=el2>{{cite encyclopedia | editor=Simas Sužiedėlis | encyclopedia=[[Encyclopedia Lituanica]] | title=Kapsukas-Mickevičius, Vincas | year=1970–1978 | publisher=Juozas Kapočius | volume=III | location=Boston, Massachusetts | id={{LCC | 74-114275}} | pages=38–40}}</ref> Vincas Mickevičius labai anksti susipažino su nelegalia lietuviška spauda – jų namuose buvo slepiami mėnesiniai žurnalai [[Auszra]] ([[Aušra]]).
1888-18921888–1892 metais Vincas buvo mokinamas namuose ir lankė nelegalią lietuviską mokyklą, kur mokė jo dėdė A. Mickevičius.
Nuo 1892 iki 1897 metų, Mickevičius mokėsi [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnazijoje]]. 1895 metais jis tapo aktyviu [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] dalyviu, kuomet jo brolis Juozas įtrauke penkiolikmetį Vincą į slaptą [[Knygnešiai|knygnesių]] draugiją [[Sietynas]]. Ši Lietuvos patriotų organizacija spausdino lietuviškas knygas ir periodinius leidinius Rytų Prūsijoje, slapta gabendavo juos per sieną ir platindavo Lietuvoje.
Baigęs gimnaziją 1897 metais, Mickevičius įstojo į [[Seinų kunigų seminarija|Seinų kunigų seminariją]], taciau jau po metų (1898) buvo išmestas uz nelegalią politinę veiklą. Jis priklause slaptai Lietuvių Klerikų draugijai ir dalyvavo platinant nelegalią lietuvišką spaudą.<ref name=el/>
Apie 1898-18991898–1899, Mickevičius mokino vaikus [[Povilas Višinskis|Povilo Višinskio]] ''Sakalų'' lietuviskoje mokykloje.<ref name=el/> Nuo 1888 jis buvo aktyvus Varpininkas – priklausė patriotinei organizacijai, pavadintai jų žurnalo [[Varpas]] vardu, kurios tikslas buvo kelti lietuvišką savimonę, skatinti švietimą, lietuvišką kalbą ir kultūrą. Mickevičius jau nuo 1988 aktyviai rašė Varpui ir kitam Varpininkų žurnalui – Ūkininkui. Jis dirbo [[Ūkininkas (laikraštis)|Ūkininko]] redakcinėje kolegijoje nuo pat šio žurnalo įkurimo 1888 metais. Vincas Mickevičius pasirinko slapyvardį Kapsukas, mažybinę formą nuo [[Vincas Kapsas]], viena iš Varpo įkūrejo [[Vincas Kudirka|Vinco Kudirkos]] slapyvardžių.<ref name=el2/><ref name=tumas>{{cite book | author=[[Juozas Tumas-Vaižgantas]] | title=Rastai IV | publisher=“Švyturio” bendrove | year=1922 | location=Kaunas }}</ref>
1900 metais Mickevičius įstojo į [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos Gimnaziją]] (dabar Jelgava, Latvija). Tai buvo prestižinė aukštojo mokslo įstaiga, kuri tarp 1801 ir 1806 turėjo universiteto statusą. Jau 1901 jis buvo vėl pašalintas už tai, kad priklausė slaptai knygnešių draugijai Kudikis ir savo namuose laikė nelegalią spaudą, kurią draugija platino šiaurės Lietuvoje. Žandarų kratos metu jo namuose buvo rastas labai didelis draudžiamos literatūros kiekis. Prieš Mickevičių buvo iškelta politinė byla. Kad išvengti arešto, jam teko bėgti į užsienį – per Rytų Prūsiją į Šveicariją. ▼[[File:Vincas_Mickevicius_Kapsukas_in_Jelgava_Gymnasium.jpg|thumb|right|Vincas Mickevičius [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos gimnazijoje]] (1901).]]
Nuo 1901 iki maždaug 1903 metų Mickevičius studijavo filosofiją, sociologiją ir politinę ekonomiką Berno Universitete Šveicarijoje. Is Berno toliau rašė kritikos straipsnius ir istorines apžvalgas Varpui ir Ūkininkui. 1902 metais jis tapo Varpo redaktoriaus pavaduotoju ir Ūkininko redaktoriumi. Šie žurnalai buvo spausdinami Tilžėje, Rytų Prūsijoje (vokiskai Tilsit; dabar [[Sovetskas/Tilžė|Sovetsk]], Rusija). 1902 jis darbo reikalais atvyko į Tilžę ir slapta aplankė šeimą tėviškėje. Tilžėje Mickevičius naudojosi lietuvių spaustuvių archyvais ir surinko daug medžiagos iš Aušros laikų (žurnalas [[Aušra]], įsteigtas Dr. [[Jonas Basanavičius|Jono Basanavičiaus]], buvo Varpo ideologinis pirmtakas), kas leido jam paruošti ir atspausdinti straipsnius apie Aušros dienas ir Varpo gimimą.<ref name=el/> 1902 metais Varpininkų suvažiavime buvo įsteigta [[Lietuvių demokratų partija]]. Vincas Mickevičius tapo vienu iš pirmųjų šios partijos nariu. ▼▲1900 metais Mickevičius įstojo į [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos Gimnaziją]] (dabar Jelgava, Latvija). Tai buvo prestižinė aukštojo mokslo įstaiga, kuri tarp 1801 ir 1806 turėjo universiteto statusą. Jau 1901 jis buvo vėl pašalintas už tai, kad priklausė slaptai knygnešių draugijai Kudikis ir savo namuose laikė nelegalią spaudą, kurią draugija platino šiaurės Lietuvoje. Žandarų kratos metu jo namuose buvo rastas labai didelis draudžiamos literatūros kiekis. Prieš Mickevičių buvo iškelta politinė byla. Kad išvengti arešto, jam teko bėgti į užsienį – per Rytų Prūsiją į Šveicariją.
▲Nuo 1901 iki maždaug 1903 metų Mickevičius studijavo filosofiją, sociologiją ir politinę ekonomiką Berno Universitete Šveicarijoje. Is Berno toliau rašė kritikos straipsnius ir istorines apžvalgas Varpui ir Ūkininkui. 1902 metais jis tapo Varpo redaktoriaus pavaduotoju ir Ūkininko redaktoriumi. Šie žurnalai buvo spausdinami Tilžėje, Rytų Prūsijoje (vokiskai Tilsit; dabar [[Sovetskas/Tilžė|Sovetsk]], Rusija). 1902 jis darbo reikalais atvyko į Tilžę ir slapta aplankė šeimą tėviškėje. Tilžėje Mickevičius naudojosi lietuvių spaustuvių archyvais ir surinko daug medžiagos iš Aušros laikų (žurnalas [[Aušra]], įsteigtas Dr. [[Jonas Basanavičius|Jono Basanavičiaus]], buvo Varpo ideologinis pirmtakas), kas leido jam paruošti ir atspausdinti straipsnius apie Aušros dienas ir Varpo gimimą.<ref name=el/> 1902 metais Varpininkų suvažiavime buvo įsteigta [[Lietuvių demokratų partija]]. Vincas Mickevičius tapo vienu iš pirmųjų šios partijos nariu.
Jau 1903 Mickevičius pajuto, kad LDP politiniai tikslai nesiekia pakankamai toli. LDP programa buvo siekti Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje, bet ne pilnos nepriklausomybės. Jo taip pat nepatenkino LDP socialinė programa. 1903 jis paliko LDP ir įstojo į [[Lietuvos socialdemokratų partija|Lietuvos socialdemokratų partiją]] (LSDP). Tačiau Mickevičius nenorėjo nutraukti ryšių su Varpininkais ir stipriai susikirto su LSDP vadovybe (ypač A. Janulaičiu), kuri nematė reikalo bendradarbiauti su Varpininkais.<ref name=caro> {{ cite book | author=Vincas Mickevičius-Kapsukas | year=1929 | title=Caro kalėjimuos | location =Philadelphia | publisher=“Laisvės” spauda}}</ref> Siekdamas nutiesti tiltus tarp LSDP ir Varpininkų, 1904 metais jis įsteigė social-patriotinę organizaciją Draugas. Tuo pat metu jis oficialiai išliko LSDP nariu. Po ilgų derybų, 1905 metais Draugas susijungė su LSDP ir Mickevičius buvo išrinktas į LSDP Centro Komitetą.<ref name=caro/> Tuo metu jis priklausė federalistų sparnui socialdemokratų partijoje. Ši frakcija siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, savanoriškoje federacijoje su Lenkija, Baltarusija, Ukraina ir Latvija, t.y. buvusių [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] ribose. Federacijos su Rusija jų programoje nebuvo.<ref name=caro/><ref name=pirm> {{cite book | author=Vincas Kapsukas-Mickevicius | year=1934 | title=Pirmoji Lietuvos Proletarinė Revoliucija ir Sovietų Valdžia | location=Chicago | publisher=“Vilnies” spauda}}</ref> Federalistai kovojo su automistų sparnu socialdemokratų partijoje, kurie sieke Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje.
Maždaug tuo pat metu (1904-19061904–1906), Mickevičius įkūrė žurnalus [[Draugas (žurnalas)|Draugas]] ir [[Darbininkas]]. Nuo 1906 iki 1907 jis taip pat rašė ir redagavo žurnalus [[Naujoji Gadynė]] ir [[Skardas]].
[[1905 m. Rusijos revoliucija|1905 metų revoliucijos]] metu Vincas Mickevičius organizavo anti-carines valstiečių demonstracijas ir streikus Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Jis keliavo po Lietuvą, rašė, spausdino ir platino atsišaukimus. Mickevičius buvo trumpam sulaikytas policijos, bet, neradus pas jį jokios inkriminuojancios medžiagos, sugebejo išsiderėti paleidimą. 1905 metų gruodyje jis buvo areštuotas su J. Jaks-Tyrio pasu ir pasodintas už revoliucinę veiklą, tačiau draugu pagalba sugebėjo pabėgti iš Suvalkų kalėjimo ligoninės 1906 metais. Mickevičius buvo vėl areštuotas 1907 metu gegužės mėnesi Vilniuje ir nuteistas trim metams tvirtovės kalėjimo už anti-carinę veiklą. Jo gynejai Suvalku teisme buvo advokatai [[Aleksandras Kerenskis]], kuris po [[Vasario Revoliucija|1917 m. Vasario revoliucijos]] buvo Rusijos laikinosios vyriausybės pirmininkas, and M. F. Volkenstein‘as, kurio asistentu 1893 metais dirbo [[Vladimiras Uljanovas]] ([[Leninas]]).<ref name=caro/> Iki 1909 metų kalėjo Vilniaus ir Suvalkų kalėjimuose. 1909 metais policija nustate, kad Mickevičius buvo tas pats žmogus, kuris pabėgo is Suvalkų kalejimo 1906 metais, ir teismas jam prie bausmes pridejo 8 metus [[Katorga|katorgos]] (maksimalaus saugumo kalejimas su minimaliais patogumais). Mickevičius kalėjo Varšuvos Arsenale (1910-1911) ir Vladimiro katorgos centralėje (1911-1913). 1913 metais Romanovu dinastijos trys šimtųjų metų proga caro [[Nikolajus II|Nikolajaus II]] manifestu buvo amnestuoti kai kurie kaliniai. Mickevičiui, kaip ne smurtiniam kaliniui, buvo sumažinta bausme ir jis per Krasnojarsko kalėjimą buvo ištremtas į Jenisejaus apskritį Sibire.<ref name=caro/> ▼
▲[[1905 m. Rusijos revoliucija|1905 metų revoliucijos]] metu Vincas Mickevičius organizavo anti-carines valstiečių demonstracijas ir streikus Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Jis keliavo po Lietuvą, rašė, spausdino ir platino atsišaukimus. Mickevičius buvo trumpam sulaikytas policijos, bet, neradus pas jį jokios inkriminuojancios medžiagos, sugebejo išsiderėti paleidimą. 1905 metų gruodyje jis buvo areštuotas su J. Jaks-Tyrio pasu ir pasodintas už revoliucinę veiklą, tačiau draugu pagalba sugebėjo pabėgti iš Suvalkų kalėjimo ligoninės 1906 metais. Mickevičius buvo vėl areštuotas 1907 metu gegužės mėnesi Vilniuje ir nuteistas trim metams tvirtovės kalėjimo už anti-carinę veiklą. Jo gynejai Suvalku teisme buvo advokatai [[Aleksandras Kerenskis]], kuris po [[Vasario Revoliucija|1917 m. Vasario revoliucijos]] buvo Rusijos laikinosios vyriausybės pirmininkas, and M. F. Volkenstein‘as, kurio asistentu 1893 metais dirbo [[Vladimiras Uljanovas]] ([[Leninas]]).<ref name=caro/> Iki 1909 metų kalėjo Vilniaus ir Suvalkų kalėjimuose. 1909 metais policija nustate, kad Mickevičius buvo tas pats žmogus, kuris pabėgo is Suvalkų kalejimo 1906 metais, ir teismas jam prie bausmes pridejo 8 metus [[Katorga|katorgos]] (maksimalaus saugumo kalejimas su minimaliais patogumais). Mickevičius kalėjo Varšuvos Arsenale ( 1910-19111910–1911) ir Vladimiro katorgos centralėje ( 1911-19131911–1913). 1913 metais Romanovu dinastijos trys šimtųjų metų proga caro [[Nikolajus II|Nikolajaus II]] manifestu buvo amnestuoti kai kurie kaliniai. Mickevičiui, kaip ne smurtiniam kaliniui, buvo sumažinta bausme ir jis per Krasnojarsko kalėjimą buvo ištremtas į Jenisejaus apskritį Sibire.<ref name=caro/>
1913 metų gruodžio mėnesi Mickevičius su padirbtais dokumentais pabėgo iš tremties Sibire. Keletą savaičių slapstėsi Latvijoje ir Lietuvoje (grafas [[Nikolajus Zubovas (1832)|Nikolajus Zubovas]] slėpė jį savo Medemrodės dvare). Čia jis ruošėsi emigracijai į Vakarus. [[Mykolas Biržiška]] suteikė Mickevičiui plačius įgaliojimus veikti užsienyje LSDP vardu. 1914 metų pradžioje vietinių aktyvistų pagalba Mickevičius perėjo Prūsijos sieną ir iš ten su fiktyviais dokumentais išvyko į Austriją. 1914 metais Krokuvoje jis susitikinėjo su Rusijos socialdemokratų bolševikų frakcijos nariais ir jos lyderiu [[Vladimiras Leninas|Vladimiru Leninu]].<ref name=el/><ref name=caro/> Iki Pirmo pasaulinio karo pradžios Mickevičius gyveno Krokuvoje ir buvo žurnalo ''Vilnis'' redakcinės kolegijos nariu. Karui prasidejus emigravo per Šveicariją į Škotiją. ▼
▲1913 metų gruodžio mėnesi Mickevičius su padirbtais dokumentais pabėgo iš tremties Sibire. Keletą savaičių slapstėsi Latvijoje ir Lietuvoje (grafas [[Nikolajus Zubovas (1832)|Nikolajus Zubovas]] slėpė jį savo Medemrodės dvare). Čia jis ruošėsi emigracijai į Vakarus. [[Mykolas Biržiška]] suteikė Mickevičiui plačius įgaliojimus veikti užsienyje LSDP vardu. 1914 metų pradžioje vietinių aktyvistų pagalba Mickevičius perėjo Prūsijos sieną ir iš ten su fiktyviais dokumentais išvyko į Austriją. 1914 metais Krokuvoje jis susitikinėjo su Rusijos socialdemokratų bolševikų frakcijos nariais ir jos lyderiu [[Vladimiras Leninas|Vladimiru Leninu]].<ref name=el/><ref name=caro/> Iki Pirmo pasaulinio karo pradžios Mickevičius gyveno Krokuvoje ir buvo žurnalo ''Vilnis'' redakcinės kolegijos nariu. Karui prasidejus emigravo per Šveicariją į Škotiją.
Nuo 1914 iki 1916 metų Mickevičius gyveno Didžiojoje Britanijoje. Jis vadovavo Škotijos LSDP skyriui ir 1915-1916 metais redagavo socialdemokratų laiksraščius ''Socialdemokratas'' and ''Rankpelnis,'' leidžiamus Bellshill‘e, Škotijoje.<ref name=pirm/> 1916 metais jis išvyko is Škotijos per Kanadą į Jungtines Amerikos Valstijas. ▼1916 m. Mickevičius, tik atvykes į JAV, energingai įsijungė į [[Amerikos lietuvių socialistų sąjunga|Amerikos Lietuvių Socialistų Sąjungos]] (ALSS) veikla, kartu su būsimu Vilnies redaktorium L. Prūseika dalyvavo tų metų ALSS suvažiavime Čikagoje ir ėmėsi redaguoti pagrindinę lietuvių socialistų spaudą – savaitraštį [[Kova (savaitraštis)|Kova]] ir mokslo ir literatūros žurnalą [[Naujoji gadynė (Filadelfija)|Naujoji Gadynė]] (Filadelfija).<ref name=januta>{{cite journal| title= Pilietinis karas tarp Amerikos lietuvių |first=Donatas |last=Januta | journal= Draugas (The Lithuanian World-Wide Daily) |issue=July 21|year=2012| url=http://www.draugas.org/07-21-12januta.pilietiniskaras2.html }}</ref> ▼
▲Nuo 1914 iki 1916 metų Mickevičius gyveno Didžiojoje Britanijoje. Jis vadovavo Škotijos LSDP skyriui ir 1915-19161915–1916 metais redagavo socialdemokratų laiksraščius ''Socialdemokratas'' and ''Rankpelnis,'' leidžiamus Bellshill‘e, Škotijoje.<ref name=pirm/> 1916 metais jis išvyko is Škotijos per Kanadą į Jungtines Amerikos Valstijas.
Po 1917 m. [[Vasario Revoliucija|Vasario revoliucijos]] Rusijoje Mickevičius nebebuvo bėglys ir pasinaudojo proga grįžti iš emigracijos. Jis atvyko iš JAV į Petrograda, Rusija (dabar Sankt Peterburgas). Petrograde jis įstojo į [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos Socialdemokratų Darbininkų partija]] (bolševikų) (RSDDP(b)) ir tapo Lietuvos socialistų (veliau komunistų) laiksrašcio ''Tiesa'' redaktoriumi. 1917 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo 6-tame RSDDP(b) suvažiavime ir palaikė [[Komunistų internacionalas|Komunistų Internacionalo]] ([[Kominternas|Kominterno]]) įkūrima. ▼▲1916 m. Mickevičius, tik atvykes į JAV, energingai įsijungė į [[Amerikos lietuvių socialistų sąjunga|Amerikos Lietuvių Socialistų Sąjungos]] (ALSS) veikla, kartu su būsimu Vilnies redaktorium L. Prūseika dalyvavo tų metų ALSS suvažiavime Čikagoje ir ėmėsi redaguoti pagrindinę lietuvių socialistų spaudą – savaitraštį [[Kova (savaitraštis)|Kova]] ir mokslo ir literatūros žurnalą [[Naujoji gadynė (Filadelfija)|Naujoji Gadynė]] (Filadelfija).<ref name=januta>{{cite journal| title= Pilietinis karas tarp Amerikos lietuvių |first=Donatas |last=Januta | journal= Draugas (The Lithuanian World-Wide Daily) |issue=July 21|year=2012| url=http://www.draugas.org/07-21-12januta.pilietiniskaras2.html }}</ref>
Įvykus 1917 m. [[Spalio revoliucija|Spalio revoliucijai]], Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru Tarybų (Sovietų) vyriausybėje. Jis taip pat buvo išrinktas į RSDDP(b) Centro Komiteto Lietuvos Sekcijų Centrinį Biurą. ▼
▲Po 1917 m. [[Vasario Revoliucija|Vasario revoliucijos]] Rusijoje Mickevičius nebebuvo bėglys ir pasinaudojo proga grįžti iš emigracijos. Jis atvyko iš JAV į Petrograda, Rusija (dabar Sankt Peterburgas). Petrograde jis įstojo į [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos Socialdemokratų Darbininkų partija]] (bolševikų) (RSDDP(b)) ir tapo Lietuvos socialistų (veliau komunistų) laiksrašcio ''Tiesa'' redaktoriumi. 1917 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo 6-tame RSDDP(b) suvažiavime ir palaikė [[Komunistų internacionalas|Komunistų Internacionalo]] ([[Kominternas|Kominterno]]) įkūrima.
1918 metų pabaigoje Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą. Okupacija nusmukdė Lietuvos ekonomiką ir žemės ūkį. Daug dirbamos žemės buvo užleista ir dirvonavo, pašarų ir maisto produktų kainos išaugo keleriopai. Tai sukėlė didelę socialinę įtampą: daugelyje rajonų kilo spontaniški neramumai. Darbą praradę kaimo darbininkai, armijos dezertyrai ir pabėgę karo belaisviai organizavo ginkluotus būrius, pasivadinusius ''Miško broliais'', ir puldinejo okupacinę armiją ir administraciją, o taip pat plėšė ir terorizavo stambius žemvaldžius. Jie daugiausia veikė šiaures ir vakarų Lietuvoje, tačiau naujienos apie jų veiklą sklido po visą Lietuvą. Norėdami pritraukti naujų narių ir gauti mažesnių ūkininkų palaikymą, jie naudojo [[Tadas Blinda|Tado Blindos]] plėšimo ir turto perdalinimo (iš turtingųjų neturtingiesiems) taktiką.<ref name=pirm/> Lietuva buvo pribrendusi radikaliems pokyčiams; status quo nepatenkino jokių socialinių sluoksnių. Keletas politinių jėgų varžėsi dėl Lietuvos ateities: (1) Vokietijos okupacine valdžia vis dar kontroliavo administraciją ir siekė sau palankių išėjimo salygų, (2) [[Lietuvos Taryba]] paskelbė Lietuvos nepriklausomybę pirma 1917 gruodžio 11 d. ir vėliau pataisytą versiją - 1918 vasario 16 d., (3) Lenkija siekė federacijos su Lietuva, panašiom salygom kaip [[Abiejų Tautų Respublika]] ir (4) Lietuvos kairiosios ir socialistinės jėgos kėlė socialistinės revoliucijos idėją. 1918 m. birzelio 4 d. Taryba nubalsavo už pasiulymą pakviesti Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos monarchu. Hercogas Vilhelmas sutiko ir 1918 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Šis sprendimas buvo nepopuliarus ir keturi Tarybos nariai socialdemokratai protestuodami atsistatydino. Vokietijai bepralaimint Pirmą Pasaulinį karą, Taryba nebelaikė savęs surišta ankstesniais įsiparegojimais ir 1918 m. lapkričio 2 d. anuliavo savo pakvietimą hercogui Vilhelmui, bei paskelbė pirmą laikinąją Lietuvos konstituciją. Valstybės valdymo forma nebuvo teisiškai apibrėžta iki 1920 m., tačiau ''de facto'' respublikos forma buvo priimta. Tuo metu Vokietijoje brendo revoliucija. Lapkričio 3 d. Kylyje prasidejo jūreivių maištas, kuris greitai išplito per visą imperiją. Lapkričio 6 d. kaizeris Vilhelmas buvo priverstas atsisakyti sosto. Lapkričio 9 d. socialdemokratas Scheidemann‘as ir, nepriklausomai nuo jo, Spartako sąjungos įkūrėjas ir narys Liebknecht‘as beveik vienu metu paskelbė Vokietijos Respubliką.<ref name=germ>[https://en.wikipedia.org/wiki/German_Revolution_of_1918%E2%80%9319],German Revolution of 1918-1919</ref> Lapkričio 11 d. Compiègne Paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimejimą Pirmame Pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę. Tą pačią paliaubų dieną Lietuvos Taryba suformavo pirmą vyriausybę ir pakyrė [[Augustinas Voldemaras|Augustiną Voldemarą]] jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos (LBKP) suvažiavimas. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai arba jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.<ref name=weeks> {{cite book | author=T. R. Weeks | year=2005 | title=From “Russian” to “Polish”: Vilna-Wilno 1900-1925 | publisher=The National Council for Eurasian and East European Research | location=Washington | url=http://www.ucis.pitt.edu/nceeer/2004_819-06g_Weeks.pdf}}</ref> ▼▲Įvykus 1917 m. [[Spalio revoliucija|Spalio revoliucijai]], Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru Tarybų (Sovietų) vyriausybėje. Jis taip pat buvo išrinktas į RSDDP(b) Centro Komiteto Lietuvos Sekcijų Centrinį Biurą.
▲1918 metų pabaigoje Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą. Okupacija nusmukdė Lietuvos ekonomiką ir žemės ūkį. Daug dirbamos žemės buvo užleista ir dirvonavo, pašarų ir maisto produktų kainos išaugo keleriopai. Tai sukėlė didelę socialinę įtampą: daugelyje rajonų kilo spontaniški neramumai. Darbą praradę kaimo darbininkai, armijos dezertyrai ir pabėgę karo belaisviai organizavo ginkluotus būrius, pasivadinusius ''Miško broliais'', ir puldinejo okupacinę armiją ir administraciją, o taip pat plėšė ir terorizavo stambius žemvaldžius. Jie daugiausia veikė šiaures ir vakarų Lietuvoje, tačiau naujienos apie jų veiklą sklido po visą Lietuvą. Norėdami pritraukti naujų narių ir gauti mažesnių ūkininkų palaikymą, jie naudojo [[Tadas Blinda|Tado Blindos]] plėšimo ir turto perdalinimo (iš turtingųjų neturtingiesiems) taktiką.<ref name=pirm/> Lietuva buvo pribrendusi radikaliems pokyčiams; status quo nepatenkino jokių socialinių sluoksnių. Keletas politinių jėgų varžėsi dėl Lietuvos ateities: (1) Vokietijos okupacine valdžia vis dar kontroliavo administraciją ir siekė sau palankių išėjimo salygų, (2) [[Lietuvos Taryba]] paskelbė Lietuvos nepriklausomybę pirma 1917 gruodžio 11 d. ir vėliau pataisytą versiją - – 1918 vasario 16 d., (3) Lenkija siekė federacijos su Lietuva, panašiom salygom kaip [[Abiejų Tautų Respublika]] ir (4) Lietuvos kairiosios ir socialistinės jėgos kėlė socialistinės revoliucijos idėją. 1918 m. birzelio 4 d. Taryba nubalsavo už pasiulymą pakviesti Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos monarchu. Hercogas Vilhelmas sutiko ir 1918 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Šis sprendimas buvo nepopuliarus ir keturi Tarybos nariai socialdemokratai protestuodami atsistatydino. Vokietijai bepralaimint Pirmą Pasaulinį karą, Taryba nebelaikė savęs surišta ankstesniais įsiparegojimais ir 1918 m. lapkričio 2 d. anuliavo savo pakvietimą hercogui Vilhelmui, bei paskelbė pirmą laikinąją Lietuvos konstituciją. Valstybės valdymo forma nebuvo teisiškai apibrėžta iki 1920 m., tačiau ''de facto'' respublikos forma buvo priimta. Tuo metu Vokietijoje brendo revoliucija. Lapkričio 3 d. Kylyje prasidejo jūreivių maištas, kuris greitai išplito per visą imperiją. Lapkričio 6 d. kaizeris Vilhelmas buvo priverstas atsisakyti sosto. Lapkričio 9 d. socialdemokratas Scheidemann‘as ir, nepriklausomai nuo jo, Spartako sąjungos įkūrėjas ir narys Liebknecht‘as beveik vienu metu paskelbė Vokietijos Respubliką.<ref name=germ>[https://en.wikipedia.org/wiki/German_Revolution_of_1918%E2%80%9319],German Revolution of 1918-19191918–1919</ref> Lapkričio 11 d. Compiègne Paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimejimą Pirmame Pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę. Tą pačią paliaubų dieną Lietuvos Taryba suformavo pirmą vyriausybę ir pakyrė [[Augustinas Voldemaras|Augustiną Voldemarą]] jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos (LBKP) suvažiavimas. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai arba jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.<ref name=weeks> {{cite book | author=T. R. Weeks | year=2005 | title=From “Russian” to “Polish”: Vilna-Wilno 1900-1925 | publisher=The National Council for Eurasian and East European Research | location=Washington | url=http://www.ucis.pitt.edu/nceeer/2004_819-06g_Weeks.pdf}}</ref>
[[File:Vincas_Mickevicius-Kapsukas_around_1918-1919.jpg|thumb|right|Vincas Mickevičius-Kapsukas apie 1918-1919 m.]]
1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus Taryba suformavo Lietuvos Laikinaja Revoliucinę Darbininkų ir Valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Tuo metu Lietuvoje veikė dvi vyriausybės, kurios viena kitos nepripažino. Iš esmės nei Lietuvos Taryba, nei Mickevičiaus vyriausybė buvo nepriklausomi politiniai aktoriai. Taryba gavo politinę, materialinę ir karinę pagalbą is Vokietijos, o Mickevičiaus vyriausybė iš Rusijos. Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriame panaikino Vokietijos okupacinę valdzią, paleido Lietuvos Tarybą ir paskelbė valdzios perėjimą darbininkų deputatų taryboms bei Lietuvos Tarybų Socialistines respublikos (Lietuvos TSR) įkurimą.<ref name=pirm/><ref name=sov> {{ cite encyclopedia | editor=A. M. Prokhorov | year=1979 | title=Mickevicius-Kapsukas, Vincas | encyclopedia= Great Soviet Encyclopedia | location=New York | publisher=MacMillan}} </ref> Atsakomuoju žingsniu, Lietuvos Taryba gruodžio 26 d. paleido Voldemaro vyriausybę ir paskyrė socialistų liaudininkų demokratų partijos narį [[Mykolas Sleževičius|Mykolą Sleževičių]] nauju ministru pirmininku. Vokietijos okupacines armijos išvedimas iš Vilniaus prasidejo gruodžio pabaigoje. Tuo pat metu Raudonoji Armija judėjo į vakarus, stengdamasi atsiimti Bresto taikos sutartimi prarastas teritorijas. 1919 m. sausio 2 d. Lenkų Komiteto pajegos (Samoobrona) jėga paėmė valdžia Vilniuje.<ref name=pirm/><ref name=weeks/> Lietuvos Taryba ir Sleževičiaus vyriausybe tą pačią dieną pasitraukė į Kauną. Raudonoji Armija įžengė į Vilnių sausio 5 d. ir Mickevičiaus vyriausybė atstatė savo valdžią.
1919 m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR susijungė ir suformavo [[Lietuvos - Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika|Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką]] ([[Litbelas|Litbelą]]). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. 1919 vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, veržėsi giliai i Litbelo teritoriją. Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį. Mickevičiaus vyriausybę Lietuvoje labiausiai palaikė miesto darbininkai ir kaimo samdiniai bei bežemiai valstiečiai. Lietuvos ūkininkai labiau palaikė Šleževičiaus vyriausybę, kuri pažadėjo žemę tiems, kurie ją dirbą. Agrarinėje šalyje, kokia tuomet buvo Lietuva, ūkininkų palaikymas buvo lemiamas faktorius. Suvokdamas ribotą paramą savo vyriausybei, Mickevičius priešinosi Lenino raginimams šaukti daugiau lietuvių į Raudonąją Armiją. Jis pasiuntė telegramą Leninui, teigdamas, kad lietuvių šaukimas į Raudonąją Armiją dar sumažintų paramą jo vyriausybei.<ref name=eid>{{cite book | author=A. Eidintas, V. Žalys, A. E. Senn | year=1999 | title=The Years of the First Republic, 1918-1940 (Paperback ed.) | location= New York | publisher=St. Martin's Press}}</ref> 1919 rugpjutyje beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. 1920 m. liepos 20 d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos respublikos vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė respublika ''de jure'' nustojo egzistuoti.
Rusijos bolševikų planas sukelti revoliuciją Europoje tiesiogiai įtakojo 1918-1919 1918–1919 m. įvykius Lietuvoje. Socialistinė revoliucija Lietuvoje buvo šio plano dalis. Taciau skirtingai negu Latvijoje tuo pat metu, Lietuvoje nebuvo didesnių represijų. [[Juozas Tumas-Vaižgantas]] atsiminimuose rašė:<ref name=tumas/> “''Vilniuje komunistai elgėsi žmoniškai, baidė smarkiai, bet kraujo neliejo. Ir tai nuopelnas Mickevičiaus ir kitų lietuvių komunistų ir ne komunistų. Viename revkome dantį griežė, kad Lietuvoje daroma „kaž kokių ceremonijų“, vieton „k stienie ir gana!“''” Mickevičius ne tik sėkmingai priešinosi revoliuciniam terorui, bet ir kvietė bendradarbiauti žymius Lietuvos veikėjus ir inteligentus, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Vilniaus lietuvių delegacijai, susirupinusiai dėl esamos padėties ir Lietuvos ateities, Mickevičius pažadėjo: <ref name=tumas/> “''Kiekvieno jūsų laisvė garantuojama. Su žmonėmis, kurie mums sabotažo nedaro, darbuosimės, nesiklausdami jų vidaus dalykų, ką mano, kas patinka.''” Mickevičiaus vyriausybėje buvo penki ministrai komunistai ir vienas socialdemokratas - – [[Vaclovas Biržiška|Vaclovas Biržiška]]. Tačiau vyriausybės ministerijose (komisariatuose) dirbo daugiau kitų partijų ir politinių krypčių atstovų, kaip pavyzdžiui Lietuvos Tarybos narys Dr. [[Jonas Basanavičius|J. Basanavičius]], Tautos pažangos partijos narys ir rašytojas kunigas [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J. Tumas-Vaižgantas]], teisininkas ir rašytojas [[Antanas Kriščiukaitis|A. Kriščiukaitis]], mokytojas ir rašytojas [[Pranas Mašiotas|P. Mašiotas]] ir kiti tautinės inteligentijos atstovai.<ref name=birz>[https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaclovas_Bir%C5%BEi%C5%A1ka],Vaclovas Biržiska</ref><ref name=rudokas>{{cite journal| title= Varpininkas, socialdemokratas, komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Veidas (Lithuanian periodical) |issue=04/07|year=2005| }}</ref>
Nuo 1921 m. pabaigos iki savo mirties 1935 m., Mickevičius gyveno Maskvoje, Rusijoje. Jis buvo visų Kominterno suvaziavimų (nuo antro iki šešto) delegatu, dirbo Kominterno Vykdomajame komitete nuo 1923 iki 1935 metų – - 1924-19281924–1928 metais kaip narys-kandidatas, 1928-19351928–1935 metais kaip tikrasis narys.<ref name=sov/> Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Rusijos (veliau Tarybų Sajungos) komunistų partijos ([[TSKP]]) VIII, XI, XII, XIV-XVIIXIV–XVII suvažiavimų delegatas. 1919 metais VIII Rusijos komunistų partijos suvažiavime buvo isrinktas RKP Centro Komiteto nariu-kandidatu.<ref name=sov/>
Nuo 1921 iki savo mirties 1935 m. Mickevičius redagavo arba buvo redakcinės kolegijos narys daugumoje Lietuvos komunistų partijos periodinių leidinių: ''Tiesa, Kibirkštis, Balsas, Komunaras'' ir ''Komunistas''.
Vincas Mickevičius-Kapsukas mirė 1935 m. vasario 17 dieną Maskvos ligonineje. Oficiali mirties priežastis buvo nurodyta kaip tuberkuliozės komplikacijos. Jo žmona Elena Domicelė Tautkaitė buvo suimta ir sušaudyta 1937 metais uz „Trockistinę veiklą.“ Trys mažameciai vaikai, likę pilnais našlaiciais, pateko į prieglobstį, skirta „liaudies priešų“ vaikams. Vėliau tetai is motinos pusės pavyko paimti vaikus namo.
'''Politinės pažiuros ir asmenybė'''
Vincas Mickevičiaus pažiūros laipsniskai evoliucionavo nuo social-patriotinių, nacionalistinių į Marksistines internacionalistines. Jo ankstyvosios pažiūros formavosi patriotinėje šeimoje ir [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] įtakoje. Beveik visi šio sąjūdžio vadovai kilo is laisvų valstiečių. Jų lietuviškumas ir menka polonizacija lėmė nacionalinį šio sąjūdžio pobūdį. Jų valstietiška kilmė formavo sąjūdžio socialinę programą. Daugelis socialinių idėjų, kaip žemės perskirstymas, atėjo iš [[1863 m. sukilimas|1863 m. Sukilimo]]. Todėl nenuostabu, kad daugelis socialdemokratų ir Marksistų pradejo savo kelią Lietuvių tautiniame sąjūdyje. [[Vincas Kudirka]] buvo Proletariato partijos nariu ir buvo areštuotas uz Markso Kapitalo spausdinima. Mickevičius pats vadino save social-patriotu.<ref name=caro/>
1905 m. Revoliucijos metu Mickevičius visą savo energją paskyre kovai uz laisvą ir teisingą Lietuvą. Jau tuo metu jis matė laisvę per socialinio teisingumo prizmę. Socialinis teisingumas, pagarba žmogui ir asmeninė laisvė jam buvo svarbiau uz valstybės nepriklausomybę.<ref name=caro/> Rašytoja [[Ona Pleirytė-Puidienė|O. Pleirytė-Puidienė]], 1905 m. Revoliucijos liudininkė, taip prisiminė Mickevičių revoliucijos metu:<ref name=rudokas1>{{cite journal| title= Pirmasis Lietuvos komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Opozicija (Lithuanian periodical) |issue=14(666)|year=2005| }}</ref> “''Kapsukas buvo stačiai socialdemokratų partijos ir lietuvių idėjos kankinys. Visuomet uždusęs, alkanas, be tikros pastogės slankiojo jis po Lietuvą nešiodamas tautinį supratimą ir šviesą. Be abejo socialdemokratų balsai jam rupejo labiausiai, bet ir savo Lietuvą jis mylėjo karštai.''”
Sėdėdamas kalėjimuose (1907-19141907–1914) Mickevičius perskaitė visus Marksizmo klasikus: [[Marksas|Marksą]], Kautskį, Bebelį, Plechanovą, Martovą ir kitus. Jo pažiūros ženkliai kairėjo. Vėliau tremtyje ir emigracijoje jis sutiko Y. Sverdlovą, [[V. Leninas|V. Leniną]], N. Buchariną ir [[Levas Trockis|L. Trockį]], kurie taip pat įtakojo jo pažiūras. 1918 metais Mickevičius laikė save Marksistu. Taciau iki paskutinių dienų jis dievino [[Vincas Kudirka|Vincą Kudirką]] ir išsaugojo gilią pagarbą [[Povilas Višinskis|Povilui Višinskiui]] ir kitiems [[Varpininkai|Varpininkams]]. [[Juozas Tumas-Vaižgantas]] pastebėjo 1919 metais, kad Mickevičiui Lietuva buvo svarbesnė, negu siauros partinės direktyvos:<ref name=tumas/> ”''Ta pat galėjai pasergėti per visą jo komunistišką veikimą Vilniuje: jam Lietuva ne komunistiškai rūpėjo. Tai visi jautė, net jo sėbrai bolševikai.''”
Darbas Mickevičiui buvo svarbiau, negu asmeninis gyvenimas. Iki paskutinių valandų, ligoninėje, kai buvo samonėje, jis baiginėjo straipsnius ir rašė paskutinius laiškus, nepaisydamas gydytojų protestų. Jo apsiskaitymas, energija ir pasišventimas idėjai paliko neišdildomą įspūdį žmonėms, kurie jį sutiko. Budamas maksimalistas, Vincas Mickevičius niekada nebuvo patenkintas esama būkle ir neturėjo ramybės. Jis atsisakė patogaus gyvenimo, kuri galėjo uztikrinti jo šeima, praleido savo geriausius 35 metus kalėjimuose, tremtyje, emigracijoje, toli nuo tėvynės ir šeimos, prarado sveikatą ir paankstino mirtį. Jo pirma šeima iširo dėl jo nebuvimo. Jo duktė, tėvas ir motina mirė, kai Vincas buvo toli ir negalėjo net sudalyvauti laidotuvėse. Galų gale Mickevičius sumokėjo aukštą kainą uz savo nenuilstamą pasišvetimą idėjai.
'''Palikimas'''
Vincas Mickevičius-Kapsukas parašė virš 50 stambesnių darbų ir apie 2000 straipsnių politikos, istorijos, filosofijos ir literaturos ir kitais klausimais.<ref name=sov/> Taip pat rašė memuarus ir trumpus apsakymus.
Nuo 1937 iki 1953 m. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Stalino „pilkajame saraše“ – ne „liaudies priešas,“ bet ir žmogus, apie kurį geriau nekalbėti. Po Stalino mirties 1953 m. Lietuvos komunistinė vyriausybė, ypač [[LKP]] pirmasis sekretorius [[Antanas Sniečkus]], prikėlė Mickevičiaus vardą is nebūties. Palaipsniui Vinco Mickevičiaus-Kapsuko atminties įamžinimas virto perdėtu jo garbinimu. Mariampolės miestas ir rajonas buvo pavadinti (1955-19891955–1989) Kapsuko vardu, jo vardas buvo suteiktas Vilniaus Universitetui (1956-19891956–1989), Lietuvos žurnalistų sąjunga įsteigė jo vardo premiją (1964-19891964–1989), gatvės, aikštės, muziejai ir laivai buvo pavadinti jo vardu ir jam buvo pastatyti keli paminklai.
Vincas Mickevičius-Kapsukas paliko gilią žymę Lietuvos istorijoje – nuo [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] ir revoliucinės kovos pries Rusijos Imperiją iki modernios Lietuvos gimimo. Jo pažiūros iš istorinės perspektyvos atrodo ginčytinos ar klaidingos, jis ne kartą klydo savo pasirinkimuose ir buvo istorijos aklavietėje, tačiau jo nesavanaudiška veikla ir pasiaukojimas socialinio teisingumo idėjai verti pagarbos.
'''Jo vardu buvo pavadinta:'''
* [[1954]]–[[1989]] m. [[Marijampolė]]s miestas ir rajonas
* [[1954]]–[[1990]] m. [[Vilniaus universitetas]],
* [[1964]]–[[1989]] m. [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] [[Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija|premija]]
== Bibliografija ==
* ''Lietuvos buržuazijos stiprėjimas ir jos reikalų reiškėjai'', [[1914]] m.
* ''J. Biliūno biografija'', [[1917]] m.
* ''Lietuvos Bresto taikos derybos'', [[1918]] m.
* ''Trumpa LSDP istorija'', 2 d., [[1918]]–[[1920]] m.
* ''[[1905]] m. revoliucija Lietuvoje'', [[1926]] m.
* ''Pirmoji Gegužės nepriklausomoje Lietuvoje'', [[1919]]–[[1920]] m.
* ''Keturių teismo komedija ir paskutinės valandos'', [[1929]] m.
* ''Caro kalėjimuos'', [[1929]] m.; [[1975]] m.
* ''Lietuva'', [[1931]] m.
* ''Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia'', [[1934]] m.; [[1958]] m.
* ''Raštai'', t. 1-10, Vilnius, [[1960]]–[[1971]] m.
== References ==
{{reflist}}
<references />
| 