Vincas Mickevičius-Kapsukas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
hyperlinkus |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 92:
Vincas Mickevičiaus pažiūros laipsniskai evoliucionavo nuo social-patriotinių, nacionalistinių į Marksistines internacionalistines. Jo ankstyvosios pažiūros formavosi patriotinėje šeimoje ir [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] įtakoje. Beveik visi šio sąjūdžio vadovai kilo is laisvų valstiečių. Jų lietuviškumas ir menka polonizacija lėmė nacionalinį šio sąjūdžio pobūdį. Jų valstietiška kilmė formavo sąjūdžio socialinę programą. Daugelis socialinių idėjų, kaip žemės perskirstymas, atėjo iš [[1863 m. sukilimas|1863 m. Sukilimo]]. Todėl nenuostabu, kad daugelis socialdemokratų ir Marksistų pradejo savo kelią Lietuvių tautiniame sąjūdyje. [[Vincas Kudirka]] buvo Proletariato partijos nariu ir buvo areštuotas uz Markso Kapitalo spausdinima. Mickevičius pats vadino save social-patriotu.<ref name=caro/>
1905 m. Revoliucijos metu Mickevičius visą savo energją paskyre kovai uz laisvą ir teisingą Lietuvą. Jau tuo metu jis matė laisvę per socialinio teisingumo prizmę. Socialinis teisingumas, pagarba žmogui ir asmeninė laisvė jam buvo svarbiau uz valstybės nepriklausomybę.<ref name=caro/> Rašytoja [[Ona Pleirytė-Puidienė|O. Pleirytė-Puidienė]], 1905 m. Revoliucijos liudininkė, taip prisiminė Mickevičių revoliucijos metu:<ref name=rudokas1>{{cite journal| title= Pirmasis Lietuvos komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Opozicija (Lithuanian periodical) |issue=14(666)|year=2005| }}</ref>
Sėdėdamas kalėjimuose (1907-1914) Mickevičius perskaitė visus Marksizmo klasikus: [[Marksas|Marksą]], Kautskį, Bebelį, Plechanovą, Martovą ir kitus. Jo pažiūros ženkliai kairėjo. Vėliau tremtyje ir emigracijoje jis sutiko Y. Sverdlovą, [[V. Leninas|V. Leniną]], N. Buchariną ir [[Levas Trockis|L. Trockį]], kurie taip pat įtakojo jo pažiūras. 1918 metais Mickevičius laikė save Marksistu. Taciau iki paskutinių dienų jis dievino [[Vincas Kudirka|Vincą Kudirką]] ir išsaugojo gilią pagarbą [[Povilas Višinskis|Povilui Višinskiui]] ir kitiems [[Varpininkai|Varpininkams]]. [[Juozas Tumas-Vaižgantas]] pastebėjo 1919 metais, kad Mickevičiui Lietuva buvo svarbesnė, negu siauros partinės direktyvos:<ref name=tumas/>
Darbas Mickevičiui buvo svarbiau, negu asmeninis gyvenimas. Iki paskutinių valandų, ligoninėje, kai buvo samonėje, jis baiginėjo straipsnius ir rašė paskutinius laiškus, nepaisydamas gydytojų protestų. Jo apsiskaitymas, energija ir pasišventimas idėjai paliko neišdildomą įspūdį žmonėms, kurie jį sutiko. Budamas maksimalistas, Vincas Mickevičius niekada nebuvo patenkintas esama būkle ir neturėjo ramybės. Jis atsisakė patogaus gyvenimo, kuri galėjo uztikrinti jo šeima, praleido savo geriausius 35 metus kalėjimuose, tremtyje, emigracijoje, toli nuo tėvynės ir šeimos, prarado sveikatą ir paankstino mirtį. Jo pirma šeima iširo dėl jo nebuvimo. Jo duktė, tėvas ir motina mirė, kai Vincas buvo toli ir negalėjo net sudalyvauti laidotuvėse. Galų gale Mickevičius sumokėjo aukštą kainą uz savo nenuilstamą pasišvetimą idėjai.
| |||