Sardanapalo mirtis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Tiesioginiu paveikslo įkvėpimo šaltinių yra anglų poeto [[Baironas|Bairono]] drama „Sardanapalas“, išleista 1821 m. Joje Sardanapalas vaizduojamas apsuptas sukilėlių savo rūmuose ir, nenorėdamas pasiduoti, įsakęs save, savo konkubinę Myrą ir visą turtą tarnams padegti. Delakrua paveiksle siužeto dramatiškumas dar labiau sustiprintas: paveiksle vaizduojamas viso būrio Sardanapalo sugulovių nužudymas. Nužudomi taip pat mėgstamiausi karaliaus žirgai ir šunys. Pats [[karalius]] vaizduojamas gulintis baltais drabužiais milžiniškoje kraujo spalvos audinio prabangioje lovoje, abejinguabejingas viskam, kas vyksta aplinkui. Jo konkubinė Myra yra prie karaliaus kojų. Brangenybės pabirusios aplinkui. Paveikslo sceną supa degančių, rūkstančių rūmų ir miesto detalės. Tarp paveikslo įkvėpimo šaltinių: antikinio rašytojo Diodoro Siciliečio raštai, [[Victor Hugo|Viktoro Hugo]] ir Rosinio kūriniai, etruskų skulptūros, persų miniatiūros, indiški kostiumai.<ref>[http://www.louvre.fr/en/oeuvre-notices/death-sardanapalus Luvro muziejus]</ref> Paveikslo moteriškų figūrų vaizdavimas atliepia [[Rubensas|Rubenso]] ir [[Koredžas|Koredžo]] kūrybą, scenos kompozicijoje galima įžvelgti [[Théodore Géricault|Teodoro Žeriko]], [[Antoine-Jean Gros|Antuano Žano Groso]], [[Pierre-Narcisse Guérin|Pjero Guerino]] ir [[Tintoretas|Tintoreto]] scenų dinamiškumą. Tarp Sardanapalo figūros įkvėpimo šaltinių − [[Heraklitas]] [[Rafaelis|Rafaelio]] freskoje „[[Atėnų mokykla]]“, [[Mikelandželas|Mikelandželo]] skulptūra, Rembranto Jeremijo figūra paveiksle „Jeruzalės sunaikinimas“.