Tiziano Vecelli: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ticiano talentas freskoms pasireiškė jo darbuose, nutapytuose [[1511]] m. [[Paduja|PadujojePadujos]] [[Karmelitai|Karmelitų]] bažnyčioje ir ''Scuola del Santo''. Iš šių darbų kai kurie išliko, tarp jų „Susitikimas prie Auksinių Vartų“ ir trys scenos iš Šv. Antano Paduviečio gyvenimo: „Pavydaus vyro nužudytos žmonos stebuklas“, „Vaiko, liūdijančio motinos nekaltumą, stebuklas“, „Jaunuolio su lūžusia galūne pagydymo stebuklas“. Vėliau Ticianas dirbo beveik vien tik aliejine technika.

[[1512]] m. Ticianas iš Padujos grįžo į Veneciją. Tuo metu daugiausiai dirbo vidutinės klasės užsakovams. 1512 m. „Vyro portretas“ tikriausiai vaizduoja vieną iš šių užsakovų. Portretas novatoriškas savo dinamizmu. Paveikslo veikėjas tarsi atsisuka pasitikti žvilgsniu žiūrovo. Turtinės vaizduojamo veikėjo padėties tvirtumą rodo ant atbrailos atremta ranka ir ypač detalus brangaus mėlyno [[šilkas|šilko]] audinio vaizdavimas. [[1513]] m. jisTicianas įgijo tarpininko patentą ''Fondaco dei Tedeschi'' (valstybės sandėlyje [[vokiečiai|vokiečių]] pirkliams), vadinamą ''La Sanseria'' ar ''Senseria'' (tai privilegija, kurios troško visi kylantys ar iškilę menininkai) ir tapo vyriausybės darbų prižiūrėtoju, buvo atsakingu už [[Giovanni Bellini|Džovanio Belinio]] nebaigtų paveikslų užbaigimą Didžiosios Tarybos salėje [[Dožų rūmai|Dožų rūmuose]]. Jis įkūrė atelje S. Samuele prie Didžiojo kanalo, bet tiksli vieta nežinoma. Iki [[1516]] m., kaikada mirė Belinis, Ticianas nesinaudojo patentu. Tuo pat metu jis sudarė priveligijuotą susitarimą dėl paveikslų. Patentas davėgarantavo jam 20 karūnų išmoką kas metus ir atleido nuo tam tikrų mokesčių, bet už tai jis turėjo nutapyti būsimų dožų portretus apmokant 8 karūnomis už kiekvieną. Iš viso Ticianas nutapė 5 dožų portretus.

1514 m. Ticiano sukurtas alegorinis, lyrinis paveikslas „[[Dangiškoji ir žemiškoji meilė]]“ dar turi Džordžonei būdingo poetiškumo, bet greitu laiku Ticianas pasuko prie gyvų ir dinamiškų scenų vaizdavimo.<ref>[http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/oi/authority.20110803104741422 Oxford Reference]</ref> Šio stilistinio pasikeitimo išraiška tapo altoriaus paveikslas „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje. Paveikslas užsakytas 1516 m., kai mirė Džovanis Belinis, ir šis užsakymas rodo Ticiano pripažinimą pagrindiniu miesto dailininku. Paveikslas pašventintas 1518 m. gegužės 20 d. ir pralenkė visus iki tol sukurtus Ticiano paveikslus didybe, dinamika, kompozicijos sudėtingumu ir spalvų puošnumu. Paveikslas iki šiol laikomas didžiausiu, kada nors atliktu ant medžio. Jo matmenys 960 x 360 cm.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 77</ref> Paveikslas sukėlė sensaciją ir tapo lemiamu išgarsinant Ticiano vardą Italijoje ir po to − užsienyje, bei vienu svarbiausių Venecijos dailės istorijoje. „Mergelės Marijos paėmime į dangų“ vaizduojama [[Mergelė Marija]] tarp angelų, kylanti į dangų, kur ją pasitinka [[Dievas Tėvas]], apačioje Mariją lydinčiais vaizduojami [[apaštalai]]. Pusapvalė debesų juosta atskiria žemiškąją erdvę nuo dangiškos. Dangaus auksinė [[šviesa]] apšviečia angelų veidus.

1520 m. Ticianas gavo užsakymą sukurti 5 dalių altoriaus paveikslą „Kristaus prisikėlimas su Šv. Nazarijumi ir Celsiu“, kuris buvo užsakytas popiežiaus legato Venecijoje vyskupo Altobello Averoldo. Paveikslas buvo skirtas ''Santi Nazaro e Celso'' bažnyčiai [[Brešija|Brešijoje]].<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 80</ref> Jame Kristaus prisikėlimas iš kapo vaizduojamas dar energingesniu nei Marijos kilimas Frari altoriuje. Kristaus pakilimą akomponuoja dramatiškas peizažas. Paveikslo kairėje vaizduojamas klūpantis rėmėjas Altobello Averoldo, dešinėje − [[Šv. Sebastijonas]]. Paveikslas rodo, kad Ticianas tuo metu jau buvo susipažinęs su [[Rafaelis|Rafaelio]] ir [[Mikelandželas|Mikelandželo]] darbais, kurių pavyzdžiai plito graviūrų pavidalu po visą Italiją. Tiesa, sunku nustatyti, ar Ticianas buvo matęs originalius Rafaelio ir Mikelandželo kūrinius tuo metu. TomimesnesTolimesnes sąsajas su centrinės Italijos dailininkų kūryba gali rodyti „Kristaus guldymas į karstą“ (dabar [[Luvras|Luvre]]), sukurtas apie 1525 m. ir buvęs [[Mantuja|Mantujos]] markizų Gonzagų kolekcijoje. Paveikslo elementai panašūs į tos pačios temos 1508 m. Rafaelio garsų darbą, kurį Ticianas galėjo žinoti iš graviūrų.

Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą. Tai portretas, vaizduojantis tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Kartu nėra abejonių, kad paveiksle vaizduojamas realios moters, tikriausiai kurios nors Venecijos žymios [[kurtizanė]]s, portretas.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 88</ref> Alegorinį paveikslo pobūdį mažina kruopščiai vaizduojamos to meto detalės: šukuosena, naktinis drabužis. Paveikslas pramintas „Flora“ buvo tik XX a. Gėlių deivės [[Flora (mitologija)|Floros]] simboliu galima laikyti portreto herojės dešinėje rankoje laikomus žiedus ir lapus. „Flora“ savo gyvybingumu ir erotiškumu ženkliai skiriasi nuo Džordžonės garsiojo portreto „Laura“, kuriuo prasidėjo Venecijos dailėje šio žanro tradicija. Maždaug nuo 1520 m. Ticianas gyveno kartu su Secilija, jauna moterimi iš gimtojo Kadorės kaimo. Jie susilaukė dviejų sūnų: Pomponijo 1524 m. ir Oracijo 1525 m. Tais metais Secilija sunkiai susirgo ir Ticianas ją vedė. Po to porai gimė dvi dukterys, iš kurių Lavinija išgyveno kūdikystęvaikystę. Secilija mirė 1530 m. ir Ticianas daugiau nebevedė kitos moters. 1531 m. dailininkas įsigijo prašmatnų namą Venecijoje, kuriame gyveno iki gyvenimo pabaigos. Jo draugu ir gerbėju tapo garsus to meto literatas [[Pjetras Aretinas]].

1519 m. Pezaro įtakinga Pezaro giminė užsakė altoriaus paveikslą vėl [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje Venecijoje. Šis paveikslas buvo skirtas Venecijos laivyno pergalei Santa Maura mūšyje prieš [[Osmanų imperija|turkus osmanus]] paminėti. Laivynui vadovavo vyskupas-admirolas Jakopas Pezaras, kurį Ticianas jau buvo pavaizdavęs viename ankstyvųjų savo paveikslų. Nors Venecijos pergalė mūšyje buvo menka, tačau tai nesutrukdė Pezaro giminei užsakyti didingą altoriaus paveikslą, kuris labiau liudijo ne tiek apie karinę sėkmę, kiek apie pačios Pezaro giminės didybę. Paveikslas, paprastai žinomas „Pezaro Madonos“ pavadinimu, buvo dar novatoriškesnis už gretimai nutapytą „Marijos paėmimą“ ir laikomas dar vienu iš pačių garsiausių Ticiano ir Venecijos dailės darbų. Jame Ticianas galėjo kiek atsiplaiduoti nuo ikonografinių taisyklių, kadangi paveikslas buvo skirtas ne didžiajam bažnyčios altoriuj. Jame Ticianas sulaužė tradicinį altoriaus paveikslų veikėjų vaizdavimą, išdėstydamas veikėjus ne viename plane ties žiūrovo akimis, o diagonaliai. Šiai tapybai tikriausiai turėjo poveikį novatoriškas [[Sebastiano del Piombo|Sebastiano del Pjombo]] altoriaus Šv. Jono Chrizostomo paveikslas, atliktas apie 1510 m. „Pezaro Madonos“ erdvė atrodo iracionalia ir labai skirtinga nuo Rafaelio mokyklos kruopščiai suplanuotų, simetriškų erdvių. Sunku nustatyti, kokiame pastate yra paveiksle vaizduojamas Madonos sostas ir kur nueina, ar ką remia vaizduojamos kolonos. Paveikslas užbaigtas 1526 m. ir įtakojo vėlesnius [[barokas|baroko]] kūrinius, kuriuose intuityviam paveikslo objekto vaizdavimui atiduodama pirmenybė prieš racionalaus planavimo ir paruošimo metodus.

Maždaug tuo metu, kai buvo kuriama „Pezaro Madona“, Ticianas sukūrė tris paveikslus mitologinėmis temomis prestižiniu [[Ferara|Feraros]] hercogo Alfonso d’Este užsakymu. Paveikslai buvo skirti tam pačiam Feraros pilies kambariui, kuriame jau kabojo Džovanio Belinio 1514 m. atlikta „[[Dievų šventė]]“. Šis užsakymas vienai reikšmingiausių italų renesanso rėmėjų, [[Estės]] giminei, rodė ženkliai prasiplėtusį dailininko užsakovų ratą už Venecijos respublikos ribų. [[Alfonsas d’Estė]] iš pradžių kreipėsi į [[Fra Bartolomeo|Fra Bartolomėją]] ir Rafaelį. Pirmasis tik spėjo nusiųsti vieną paruošiamąjį piešinį ir mirė. [[Rafaelis]] irgi nusiuntė tik vieną piešinį. Po to hercogas kreipėsi į Ticianą. 1518−1525 m. laikotarpiu Ticianas nutapė 3 drobes antikinės mitologijos motyvais. Konkretūs įkvėpimo šaltiniai nežinomi. Tarp spėjamų: [[Filostratas|Filostrato]], [[Katulas|Katulo]] ir [[Ovidijus|Ovidijaus]] poezijos tekstai. Paveikslai „Andrijos bakchanalija“, „Veneros garbinimas“ ir „Bakchas ir Ariadnė“ pripildyti figūrų ankštoje paveikslų erdvėje. Gali būti, kad juos tapydamas [[Ticianas]] rėmėsi garsiojo [[Mikelandželas|Mikelandželo]] „Kašinos mūšio“ kartono, kuriame vaizduojama sudėtinga nuogų kūnų kompozicija, kopijomis ar graviūromis. Spėjama, kad „Andrijos bakchanalija“ tikriausiai kurta remiantis Fra Bartolomėjo piešiniu, o „Veneros garbinimas“ − pagal Rafaelio. „Bakcho ir Ariadnės“ figūrų kompozicija primena antikinę skulptūrinę grupę „[[Laokoonas ir jo sūnūs]]“, su kuria Ticianas galėjo būti susipažinęs iš [[graviūra|graviūrų]]. Norėdamas suvienodinti kambario paveikslų spalvinę gamą Ticianas vėliau pakoregavo Belinio „[[Dievų šventė]]s“ peizažo detales.

Apie 1530 m. Ticianas nutapė Mantujos markizo [[Federikas II Gonzaga|Federiko II Gonzagos]] su šunimi portretą. Tais pačiais metais, tikriausiai Frančesko Marijos I dela Roverės užsakymu, buvo nutapyta „Marija Magdalena“. Šis, sąlyginai religinis, paveikslas buvo labai neįprastas. Jame [[Marija Magdalena]] vaizduojama nuoga, prisidengusi tik savo plaukais. Marija Magdalena turėtų būti vaizduojama atsiskyrusi dykumoje, liūdinti Jėzaus Kristaus, tačiau paveiksle neabejotinai didžiausią dėmesį atkreipia Marijos nuogas kūnas, o ne jos dvasinė būsena.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 113</ref> 1530 m. Ticianas nutapė altoriaus paveikslą „Šv. Petro Kankinio mirtis“ [[Šv. Jono ir Pauliaus bazilika|Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje]] Venecijoje. Tai buvo dar vienas didžiulių matmenų altorinis paveikslas ir ilgai laikytas vienu geriausių Ticiano darbųkūrinių. Paveikslas pražuvo 1867 m. gaisro metu.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 116</ref> Apie 1534-36 m. Ticianas nutapė Mantujos markizės Izabelės d’Estė portretą, kuriame „pajaunino“ tuo metu apie 60 m. amžiaus markizę apie 40-čia metų. Apie 1535 m. Ticianas baigė kitą neišlikusį altoriaus paveikslą „Geroji naujiena“, skirtą ''Santa Maria degli Angeli'' bažnyčiai [[Muranas|Murane]]. Paveikslas buvo atmestas dėl pernelyg aukštos kainos ir vėliau jį įsigijo [[imperatorius Karolis V]]. Paveikslas tikriausiai buvo sunaikintas Ispanijoje [[Napoleono karai|Napoleono karų]] metu. 1538 m. minimas atliktas vienas žinomiausių Ticiano paveikslų „[[Urbino Venera]]“, kuris buvo modeliuotas pagal [[Džordžonė]]s „[[Mieganti Venera|Miegančią Venerą]]“. Jį užsakė Urbino hercogas Gvidobaldas II dela Roverė. Vienu garsiausių Ticiano portretų minimas Klarisos Stroci portretas, sukurtas 1542 m. Klarisa buvo 2 metų amžiaus dviejų galingų Italijos giminių, [[Strociai|Strocių]] ir [[Medičiai|Medičių]], atstovų šeimos vaikas. Jos statusą demonstruoja aplinka: prabangių to meto rūmų kambarys ir antikinio altoriaus fragmentas su ''[[putti]]'' reljefu.

Apie 1540 m. Ticianas buvo vienu garsiausių Europos dailininkų, gaudavo užsakymų iš užsienio, tikriausiai jau tuo metu turėjo dideles dirbtuves Venecijoje. Apie 1540 m. nutapytas „Dyglių vainiko uždėjimas“. Šis paveikslas rodo [[manierizmas|manieristinės]] stilistikos įtaką, kurią Ticianas galėjo perimti iš Džulijaus Romano freskų Mantujoje. [[Džulijus Romanas]] buvo oficialiu Gonzagų dvaro dailininku, Rafaelio mokinys ir vienas reikšmingiausių Romos mokyklos manierizmo atstovų. Aukštą jo kūrybos vertinimą rodo Ticiano nemokamai jam sukurtas portretas. Romano freskos [[Tė rūmai|Tė rūmuose]], vaizduojančios titanų ir dievų kovas, turėjo reikšmingos įtakos Ticiano kūrybai. „Dyglių vainiko uždėjimas“ buvo skirtas Milano [[Santa Maria delle Grazie]] bažnyčiai ir akomponavo visuotinai šedevru pripažintą Leonardo da Vinčio „[[Paskutinė vakarienė (Leonardas da Vinčis)|Paskutinę vakarienę]]“. Napoleono karų metu paveikslas buvo pagrobtas ir nebegrąžintas į Italiją (dabar Luvre).

1543 m. Ticianas pradėjo dirbti vieninteliu likusiu įtakingiausiuįtakingiausiam to meto Europos užsakovui, kuriam dar nebuvo dirbęs − Romos popiežiui. [[Paulius III]] viešėjo Bolonijoje ir Feraroje, kur Ticianas jį aplankė ir nutapė portretą. Popiežius jame pavaizduotas pagal Rafaelio Julijaus II portreto suformuotą popiežių portreto tradiciją − sėdintis kėdėje, atsipalaidavęs, tarsi nematantis žiūrovo. 1545 m. Ticianas nutapė Venecijos dožo Andrea Gritti portretą ir atvyko į Romą, kur viliojo turtingi užsakovai, ypač galinga popiežiaus [[Farnezės|Farnezių]] giminė. Ticiano gidu po „amžinąjį miestą“ buvo popiežiaus paskirtas [[Džordžas Vazaris]]. Ticiano kūryboje susipažinimas su Rafaelio, Mikelandželo, [[Bramantė]]s ir kitų menininkų kūriniais nepaliko didelio pėdsako. Jam tuo metu buvo virš 50 metų ir jis buvo susiformavusiu menininku. Visgi Mikelandželo „[[Paskutinis teismas (Mikelandželas)|Paskutinio teismo]]“ freskos motyvų galima įžvelgti keleto sekančių metų Ticiano kūryboje. Pagrindiniu Ticiano darbu Romoje tapo portretas „Popiežius Paulius III su anūkais Otavijumi ir Alesandru Farnezėmis“. Portretas nebuvo baigtas, galma spėti, dėl to, kad jame pavaizduoti sudėtingi popiežiaus ir jo anūkų santykiai. Šis portretas tikriausiai modeliuotasturi pagalsąsajų su Rafaelio garsųjįgarsiuoju popiežiaus Leono X su dviem kardinolais portretąportretu.

1545 m. Romoje Ticianas Alesandro Farnezės užsakymu nutapė „[[Danaja (Ticianas)|Danają]]“, kuri tapo prototipu grupei vėlesnių tos pačios temos paveikslų. Darbo metu Ticianą Belvederio rūmuose aplankė [[Džordžas Vazaris]] ir [[Mikelandželas]]. Jiems išėjus Mikelandželas aukštai įvertino Ticiano stilių ir spalvų valdymą, tačiau apgailėjo tai, kad Ticianas, kaip ir kiti Venecijos dailininkai, nesimokė tinkamai piešimo technikos. Iš Mikelandželo žodžių ir, greičiau, dar ir Vazario nuostatos, kilo savotiškas mitas, kad Ticiano sugebėjimai valdyti liniją buvo prasti. Iš tikro išlikę Ticiano piešiniai rodo talentingą piešimo techniką ir, kas iš tikro užkliuvo Džordžui Vazariui, tai venecijietiškos dailės metodas, kurį jis laikė ydingu. Ticianas drobėje tik apmesdavo planuojamo paveikslo kontūrus raudona anglimi ar teptuku ir iškart tapydavo dažais. Florentietiškas metodas apėmė ypač kruopštų būsimų paveikslo figūrų anatominę ir judesio analizę piešiniuose, iš kurių vėliau buvo atrenkamas geriausiai vykęs variantas. Tokiu būdu paveiksluose pavykdavo pasiekti aukštą idealistinį figūrų vaizdavimą. Ticiano kūrybos jėgaįtaigumą kaip tik slypididele jodalimi lemia tapybos impulsyvumeimpulsyvumas, neužbaigtumeneužbaigtumas, laisvi potėpiai, netgi grubiamenerūpestingas dažų užnešimeužnešimas ant drobės. Vėliau Vazaris aplankė Ticianą jo dirbtuvėje Venecijoje, kur rado dailininką, tapantį dažus ant drobės tiesiog pirštais.

Po 1550 m. Ticianas buvo labai pasiturinčiu Venecijos piliečiu. Jo pajamas sudarė ne ven pajamos iš paveikslų, bet ir iš žemės ūkio veiklos, komercijos. 1556 m. [[imperatorius Karolis V]] pasitraukė iš sosto į vienuoyną ir kartu pasiėmė Ticiano paveikslą „Trejybė“ (arba „Paskutinis teismas“), baigtą 1554 m. (dabar Prado muziejuje). Kitu svarbiausiu Ticiano užsakovu tapo Karolio V įpėdinis karalius [[Pilypas II Habsburgas|Pilypas II]], kuriam per sekančius 25 metus dailininkas siuntė pačius geriausius savo paveikslus. Ticianas jau 1548 m. buvo nutapęs pirmąjį Pilypo II portretą (neiššlikęs), apie 1550 m., antros viešnagės [[Augsburgas|Augsburge]] metu − antrąjį, kuriame Pilypas vaizduojamas su šarvais. Pastarasis jaunajam sosto įpėdiniui, kuriam tuo metu buvo 24, nepatiko. 1556 m. Ticianas pradėjo trijų paveikslų seriją pagal [[Ovidijus|Ovidijaus]] „Metamorfozes“. Du iš jų: „Diana ir Akteonas“ ir „Diana ir Kalistonė“, 1559 m. buvo pasiųsti karaliui. Trečiasis, „Akteono mirtis“, taip ir nebuvo pabaigtas, rastas po Ticiano mirties jo dirbtuvėse. Vėlyvieji Ticiano mitologiniai paveikslai tapo psichologiškai sudėtingesniais, dramatiškesniais už ankstyvuosius, kuriuose daugiausiadaugiausiai buvo vaizduojamas nerūpestingas antikinių herojų ir dievų gyvenimas. Apie 1559−1562 m. Ticianas nutapė „Europos pagrobimą“, dar vieną paveikslą Pilypui II. Gali būti, kad tarp karaliaus ir dailininko buvo susitarimas dėl tapybos darbų.

Apie 1558 m. nutapytas „Kristaus guldymas į karstą“ ir 1560 m. − „Geroji naujiena“ San Salvatore bažnyčiai Venecijoje rodo gilėjantį dramatizmą Ticiano religiniuose paveikluose, sąmoningą neužbaigtumą. [[Džordžas Vazaris]] skeptiškai vertino šiuos paveikslus, tikino, kad jie pakenkė Ticiano reputacijai ir geriau dailininkas jų išvis nebūtų tapęs. Kartu Vazaris labai tiksliai nusakė Ticiano vėlyvosios tapybos pasikeitimo esmę: plačių ir gilių potėpių naudojimą, kurie iš toliau žiūrovų akyse susiliedavo į puikų vaizdą, nors iš arti paveikslas atrodydavo atliktas labai nerūpestingai. Vėlesnių tyrinėtojų nuomone, technikos pasikeitime pasireiškė Ticiano palinkimas į [[manierizmas|manierizmą]] vėlesnėje kūryboje. Ticianas buvo žymiausiu to meto Venecijos dailininku, bet dėl to, kad dauguma jo paveikslų buvo užsakomi iš užsienio, po 1560-ųjų susidarė sąlygos mieste iškilti kitiems dailininkams, kurie buvo stipriai įtakoti Ticiano − [[Tintoretas|Tintoretui]] ir [[Paolas Veronezė|Paolui Veronezei]]. Apie 1570 m. Ticianas nutapė vėlyvąjį „Dyglių vainiko uždėjimą“, „Tarkiną ir Lukreciją“ ir „Marsijo odos nudyrimą“. Tarp garsiausių jo vėlyvųjų darbų: „Šv. Lauryno mirtis“ (apie 1567, dabar Madride), kurtas pagal dar ankstesnį, 1548 m. atliktą altoriaus paveikslą Venecijos ''Gesuiti'' bažnyčioje. Paskutinio paveikslo, kuris buvo skirtas [[Frari]] bažnyčiai, Ticianas nebaigė. Jo „Pietą“ užbaigė mokinys [[Palma Jaunesnysis]].