Keltai: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[ImageVaizdas:Celts 800-400BC.PNG|thumb|250px|Keltai Europoje.</br />

Keltų protėvyne laikoma pietvakarių [[Vokietija]] - – sritis, esanti tarp [[Reinas|Reino]], [[Mainas|Maino]] ir [[Dunojus|Dunojaus]]. Iš šio centro vyko keltų ekspansija įvairiomis kryptimis.

Didžiausio išplitimo laikotarpiu keltų materialinė kultūra vyravo teritorijoje nuo pietryčių [[Anglija|Anglijos]], šiaurės [[Ispanija|Ispaniją]] ir [[Prancūzija|Prancūziją]] vakaruose iki vakarinės [[Vengrija|Vengrijos]] rytuose ir šiaurinės [[Italija|Italijos]] pietuose. Keltų kalbos taip pat buvo paplitusios Airijoje ir visose Britų salose. Be to, keltų gentis [[Galatija|galatai]] gyveno [[Anatolija|Anatolijoje]] (dabartinė [[Turkija]]). [[Galatija|Galatijoje]] randamos Lateno segės, tačiau keltiškos kultūros Lateno prasme ten nebuvo.

Pietuose keltų kultūra ribojosi su [[etruskai]]s, vėliau  – graikų - – romėnų kultūriniu regionu, šiauriau keltų gyveno [[germanai]].

[[Keltų kalbos]] [[kalbotyra|kalbotyroje]] priskiriamos vakarinei [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų]] grupei. Keltų kalbos šiuo metu vartojamos [[Velsas|Velse]] ([[valų kalba]]) bei [[Airija|Airijoje]] ([[airių kalba]]; nuo [[1922]]  m. oficiali valstybinė kalba kartu su anglų kalba), [[Škotija|Škotijoje]] ([[škotų gėlų kalba]] Aukštutinėje Škotijoje) ir [[Bretanė]]je ([[bretonų kalba]], paplitusi čia kartu su atvykėliais iš [[Didžioji Britanija|Britų salų]] [[V a.]]). [[Meno salos kalba]] išnyko [[XX amžiaus 8-as dešimtmetis|XX a. 8-ame dešimtmetyje]], [[kornų kalba]] Kornvalyje - – [[XVIII a.]] Pastaruoju metu vyksta bandymai atgaivinti Mano salos kalbą ir kornų kalbą. Iberijos pusiasalyje buvo kalbama [[keltiberų kalba]], kuri išnyko dėl [[romanizacija|romanizacijos]].

Keltų lokalizacija pagal rašytinius šaltinius sutampa su [[Geležies amžius|geležies amžiaus]] vėlyvosios Halštato kultūros paplitimu Vidurio Europoje. Ši su keltais siejama kultūra išsivystė apie [[750 m. pr. m. e.]] regione tarp rytų Prancūzijos, [[Šveicarija|Šveicarijos]], pietų Vokietijos, [[Austrija|Austrijos]] iki [[Slovėnija|Slovėnijos]] iš ankstesnių vėlyvojo žalvario amžiaus vietinių kultūrų.

[[IV a. pr. m. e.]] (apie [[390 m. pr. m. e.]]) keltai iš šiaurės Italijos užpuolė ir apiplėšė Romą. Romos apgultis, kuriai vadovavo keltų karo vadas ''[[Brenus|Brennus]]'' (greičiausiai [[387 m. pr. m. e.|387]]/[[386 m. pr. m. e.]]) ilgai išliko romėnų istorinėje atmintyje. Romėnai keltus vadino galais (''Galli'').

[[III a. pr. m. e.]] buvo didžiausio keltų išplitimo laikotarpis, o paskui jie ėmė nykti. Vienur buvo romėnų nukariauti, kitur sumišo su kitomis tautomis. Keltams nepasisekė įkurti patvarių valstybių todėl, kad jie išsisklaidė labai didelėje teritorijoje, kur sudarė ne­gausų užkariautojų sluoksnį. Be to, pačių keltų vadai nesutarė ir kovojo dėl valdžios. Keltai labai greit išeikvojo savo energiją. Įgudę kariauti, jie virto tik pa­geidaujamais samdiniais kitų tautų kariuomenėms sustiprinti. [[Indoeuropiečių kalbos|Indoeuropiečių kalbų]] tarpe keltų kalbai tenka tarpinė vieta tarp [[germanų kalbos|germanų]] ir [[Italikų kalbos|italikų kalbų]]. Iš to kai kurie tyrinėtojai daro išvadą, kad senovės keltai kurį laiką bus gyvenę tokioje teritorijoje, kuri siekėsi su germanų ir italikų užimtomis teritorijomis. Senovės keltų gimininės bendruomenės buvo vadina­mos ''[[Klanas|klanais]]'', kuriuos valdė renkami vadai. Žemė buvo bendra viso klano nuosavybė. Keltai vertėsi [[žemdirbystė|žemdirbyste]], [[gyvulininkystė|gyvulininkyste]], [[medžioklė|medžiokle]] ir miško teikiamų gėrybių rinkimu. Laikui bėgant, iš klanų vadų susidarė didikų luomas. Pasenę klanų vadai valdžią perduodavo savo įpėdiniams.

Apie [[X a. pr. m. e.]] keltų gentys nuo [[Reinas|Reino]] migravo per [[Lamanšas|Lamanšą]] į dabartinę Angliją, vėliau išstumti kitos keltų genčių grupės  – [[britai|britų]]  – persikėlė į Airiją ir Škotijos kalnus. [[VI a. pr. m. e.]] britai stumiami anglosaksų grįžo į žemyną Bretanės pusiasalį, kur susiformavo [[bretonai|bretonų]] tauta, gyvenanti ten iki šiol.

Maždaug [[VI a. pr. m. e.|VI]]-[[III a. pr. m. e.]] plečia savo teritoriją į Italiją, Po lygumą.

Antra keltų banga [[III a. pr. m. e.]] įsiveržė į [[Makedonija|Makedoniją]] ir [[Graikija|Graikiją]]. Graikų išvyti iš Graikijos, jie pra­dėjo brautis į [[Trakija|Trakiją]]. Ten, įveikę trakus, įkūrė keltų valstybę, kuriai priklausė teritorija tarp [[Dunojus|Dunojaus]] upės ir [[Egėjo jūra|Egėjo]] bei [[Marmuro jūra|Marmuro jūrų]]. Iš čia dalis keltų persikelia per [[Dardanelai|Dardanelus]]į [[Mažoji Azija|Mažąją Aziją]]. Ten jie įkuria [[Galatija|Galatiją]]. Trečia keltų banga VI a. pr. m. e. pasiekia šių dienų [[Prancūzija|Prancūzijos]] teritoriją, suteikdama jai Galijos vardą. Nuo [[V a. pr. m. e.]] keltų kultūra randama šiaurinėje Ispanijoje. Ar į šiaurinę Ispaniją keltai persikėlė ar vietinės gentys buvo paveiktos taikių kultūrinių kontaktų nėra iki galo aišku. Dėl to šiaurinėje Ispanijos gyvenančios gentys vadinamos [[keltiberai]]s.

Nuo [[III a. pr. m. e.]] II-os pusės pradedant nuo rytų kuriami [[miestas|miestai]] (''Oppida''). Ši miestų kultūra [[II a. pr. m. e.]] pabaigoje - – [[I a. pr. m. e.]] pasiekė savo žydėjimą. Dėl savo visuomeninės ir ekonominės diferenciacijos, aukštai išvystytos amatininkystės ir [[menas|meno]], taip pat pinigų ūkio ir [[prekyba|prekybos]] keltai faktiškai priartėjo prie didžiųjų civilizacijų lygio. Deja, keltams trūko bendro rašto, kuris yra didžiųjų civilizacijų skiriamasis bruožas.

[[XIX a.]] pab.  – [[XX a.]] pradž. galėtų būti laikoma keltų atgimimo laikotarpiu. Tuomet [[Airija]] ėmė siekti nepriklausomybės ir iš numirusiųjų prisikėlė [[kornų kalba]], tačiau kitoms keltų tautoms ir kalboms šie laikai buvo sunkūs. XX a. vid. staiga mirė ir vėl prisikėlė [[menksiečių kalba]], o [[airių kalba|airiškai]] kalbančiųjų skaičius kai kurių šaltinių duomenimis galėjo smukti net keturis kartus. Tikruoju atgimimu galima laikyti [[XX a.]] pab.  – [[XXI a.]] pradžią, kuomet atsirado pirmoji airiška televizija, keltų kalbų populiarumas kilo, atsirado airiškos ir menksietiškos mokyklos, savaitgalinės mokyklėlės škotų gėlų ir kitomis kalbomis, teisiškai keltų kalbos įgavo didesnę galią.

{{Commons|Category:Celtic crosses|no=T}}