Medicina: Skirtumas tarp puslapio versijų

Klinikinėje praktikoje gydytojai asmeniškai ar komandoje įvertina pacientus tam, kad diagnozuotų, gydytų ir apsaugotų nuo ligos naudojant klinikinį nuosprendį. [[Gydytojo – paciento santykiai]] įprastai prasideda nuo paciento ligos istorijos nagrinėjimo ir medicininių tyrimų, sekami medicininės apklausos<ref>[ http://www.worldcat.org/title/medical-interview-mastering-skills-for-clinical-practice/oclc/232304023], Coulehan JL, Block MR (2005). The Medical Interview: Mastering Skills for Clinical Practice (5th ed.). F. A. Davis. ISBN 0-8036-1246-X. OCLC 232304023.</ref> ir fizinio ištyrimo. Baziniai diagnostiniai mediciniai įrankiai (pavyzdžiui: [[stetoskopas]], liežuvio nuleidėjas) yra dažnai naudojami. Po ištyrimo dėl požymių ir apklausus paciento simptomus gydytojas gali užsakyti medicininius tyrymus (pavyzdžiui [[kraujo tyrimą]]), paimti [[biopsija|biopsiją]], ar išrašyti [[Vaistas|vaistų]] ar kitų [[terapijų]]. [[Diferencinės diagnostikos]] metodu yra išbraukiamos būsenos apibūdintos apklausos metu. Per susitikimą tinkamai informavus pacientą apie visus tiesiogiai susijusius faktus yra svarbus [[gydytojo – paciento santykiams]] bei tolimesnėje pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento plėtroje. Medicininis susitikimas tada būna dokumentuojamas į medicininius įrašus, kurie yra legalus dokumentas daugelyje jurisdikcijų. Po to sekantys susitikimai galėtų būti trumpesni, tačiau turi sekti tą pačią bendrą procedūrą.