Naujoji apaštalų bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

+foto
S (Bot: Migrating 18 interwiki links, now provided by Wikidata on d:q512232 (translate me))
(+foto)
[[FileVaizdas:0000 New Apostolic Church, Porto Alegre, Rio Grande do Sul, Brazil.jpg|thumb|180 px]]
'''Naujoji apaštalų bažnyčia'''  – krikščioniška denominacija, susikūrusi [[XIX amžius|XIX]] amžiuje [[JK|Jungtinėje Karalystėje]].
 
Naujosios apaštalų bažnyčios (toliau  – NAB) šaknys siekia XIX a. viduryje [[Anglija|Anglijoje]] prasidėjusį irvingistų judėjimą, dar vadintą "Katalikiška apaštališka bažnyčia“. Galima išskirti dvi judėjimo šaknis: viena jų  – apie patį [[presbiteronai|presbiterionų]] kunigą Irving‘ą susibūrę jo pasekėjai, kita  – [[katalikai|katalikų]] kunigo George Lutz‘o pasekėjai. Judėjimas įsisiūbuoja nuo [[1826]] iki [[1832]]  m., kuomet jo dalyviai faktiškai atsiskiria nuo [[katalikai|katalikų]], presbiterionų ir kitų Anglijoje veikusių krikščioniškų konfesijų, siekdami atkurti [[apaštalai|apaštalų]] tarnystę ir tokiu būdu pasiruošti antrajam Kristaus atėjimui. Judėjimo pradžioje pagrindiniai akcentai buvo [[apokalipsė|apokaliptiniai]] bei [[charizma|charizminiai]], greita visuomenės raida, nukrikščionėjimas, interpretuoti kaip artėjančios pasaulio pabaigos ženklai, pabaigos, kuriai reikia ruoštis. Šią pabaigą skelbė ir pranašystės dovanas turintys bažnyčios vadovai (pranašystė, greta kitų charizminių apraiškų, buvo labai būdinga ankstyvajam irvingistų judėjimui). 1832  m. judėjime buvo įšventinti pirmieji apaštalai, tuo paskelbiant katalikiškosios apaštališkos bažnyčios pradžią. Siekdami suvienyti krikščionybę, naujosios bažnyčios vadovai 1836  m. aplinkraščiu krikščioniškų bažnyčių vadovams ragino susivienijus laukti Kristaus atėjimo, nors suprantama, kad į tokį kvietimą kitos krikščionių bažnyčios neatsiliepė. Tačiau visgi irvingistų judėjimas gan greitai išplito į Šveicariją ir Vokietiją. Reikėtų pastebėti, kad viena pirmųjų irvingistų bendruomenių kontinentinėje Europoje susikūrė Klaipėdoje.
 
Irvingistų judėjime netrukus įsivyravo nuomonė, kad grįžtantį [[Kristus|Kristų]] turėtų pasitikti tiek pat [[apaštalai|apaštalų]], kiek jų buvo evangeliniais laikais  – 12, ir kad 12 įšventintų apaštalų turėtų sulaukti Kristaus atėjimo, todėl, įšventinus pirmuosius 12 apaštalų, naujų apaštalų šventinti nebuvo ketinama. Tokiu būdu buvo užprogramuota krizė, nes jau 1860  m. iš 12 įšventintų apaštalų bebuvo likę tik šeši. Suvokdami šią problemą kaip gresiančią judėjimo suirimui, Vokietijos bendruomenių vadovai reikalavo naujų apaštalų įšventinimo, tačiau su tuo nesutiko Anglijos apaštalai. Galiausiai, 1863  m., vokiečių bendruomenių atstovai susirinko [[Hamburgas|Hamburge]] ir įšventino naujus apaštalus, kuriuos Anglijoje veikusios irvingistų bendruomenės pripažinti atsisakė. Tokiu būdu irvingistų judėjimas skilo, ir Vokietijoje susikūrė Naujoji apaštalų bažnyčia. Anglijos irvingistų judėjimas pamažu silpo, o NAB vis augo. NAB nuo pat pradžių pasirinko lankstų funkcionalumo kelią, šventino tiek apaštalų, kiek reikėjo vis augančiam judėjimui stiprinti, ir tai bent iš dalies užtikrino šios bažnyčios gyvybingumą. Taip pat reikia pastebėti, kad išskirtiniu charizmiškumu gyvavimo pradžioje pasižymėjęs judėjimas, paneigęs hierarchinius modelius, vėliau labai sėkmingai institucionalizavosi, tad šiandieninė NAB su savo gerai struktūrizuota veikla yra beveik visiška priešingybė ankstyvajam irvingizmui.
 
Šiandien NAB vadovauja apaštalų kolegija, kurios priešaky stovi vyriausiasis apaštalas, reziduojantis Šveicarijoje, Ciūriche. Bažnyčios struktūra yra švelniai hierarchinė, primenanti katalikų Bažnyčią, netgi vyriausiasis apaštalas yra įvardijamas apaštalo Petro įpėdiniu, kaip ir Romos [[popiežius]]. Vyriausiąjį apaštalą pasirenka jo pirmtakas iš apaštalų kolegijos narių; jei taip neįvyksta (pvz., netikėtos vyriausiojo apaštalo mirties atveju), jis yra išrenkamas kolegijos.
 
== Naujoji apaštalų bažnyčia Lietuvoje ==
[[Vaizdas:Naujoji Apaštalų Bažnyčia Vilniuje.JPG|thumb|250px|Bažnyčia Vilniuje ([[Rasos (Vilnius)|Rasose]])]]
 
Pirmoji irvingistų bendruomenė dabartinės Lietuvos teritorijoje suformuota jau [[XIX amžius|XIX a.]] ketvirtajame dešimtmetyje. [[Klaipėda|Klaipėdoje]] tuomet veikė maždaug 20 asmenų bendruomenė, kurią sudarė daugiausiai [[Škotai|škotų]] kilmės asmenys. Vėliau bendruomenė atsirado Karaliaučiuje  – pastaroji vėliau, iš irvingistų judėjimo susiformavus NAB, tapo regioniniu NAB centru. [[1867]]  m. joje buvo 411 narių, o jau po kelerių metų jų skaičius išaugo dvigubai.
 
Po [[1923]]  m. sukilimo ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos, dalis NAB parapijų atsidūrė Lietuvos Respublikos administruojamoje teritorijoje. Čia veikė [[Šilutė]]s, [[Priekulė]]s, [[Paleičiai|Paleičių]], [[Saugai|Saugų]] ir [[Klaipėda|Klaipėdos]] parapijos. Seniausia iš jų yra Šilutės parapija, įsteigta [[1902]]  m., padedant [[1898]]  m. įsteigtai [[Tilžė]]s parapijai. Steigimo metu parapijoje buvo apie 150 tikinčiųjų, iki [[1934]]  m. ji išaugo iki 250 tikinčiųjų, turėjo savo maldos namus. Pamaldos šioje bažnyčioje vyko iki [[1944]]  m. Klaipėdos parapija buvo įsteigta [[1910]]  m., taip pat padedant [[1898]]  m. įsteigtai Tilžės parapijai. Tiek Klaipėdos, tiek Priekulės parapijos turėjo savo pastatus.
 
Be [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]], pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu NAB parapijos veikė taip pat ir [[Kybartai|Kybartuose]], [[Drazdynai|Drazdynuose]] bei [[Vištytis (miestelis)|Vištytyje]]. Kybartų parapija buvo įsteigta dar 1914  m. Stalupėnų parapijos iniciatyva, turima žinių apie pastarosios parapijos leidžiamą laikraštį bei turėtus maldos namus. Turima duomenų apie bent vienos parapijos registraciją pagal Draugijų įstatymą (1925  m. Kybartų parapija buvo įregistruota Vilkaviškio apskrities viršininko). Ar minėtos bendruomenės buvo traktuojamos kaip religinės organizacijos, nėra žinoma: bent jau Kėdainių bendruomenei teisė vesti metrikacijos knygas (tikybinėms organizacijoms tai buvo leidžiama) nebuvo suteikta.
 
Taigi, pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu NAB Lietuvoje veikė, ir turėjo bent 9 bendruomenes. Sovietų okupacijos metais šios bažnyčios veikla Lietuvoje nutrūko: tam įtakos turėjo tiek sovietinės represijos, tiek tai, kad nemaža bendruomenių narių dalis galėjo pasinaudoti repatriacijos į Vokietijos Federacinę Respubliką teise.
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos Naujoji apaštalų bažnyčia buvo įregistruota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-14 potvarkiu Nr. 166p. Šiandien LNAB yra susiskirsčiusi į du regionus  – Rytų ir Vakarų, vakarų regionas kuruoja 31 bendruomenę, o rytų regionas  – 24. Nepriklausomybės laikotarpiu buvo įregistruotos taip pat ir 15 LNAB bendruomenių, kurios, [[2000]]  m. nustačius Bažnyčios struktūrą, buvo paliktos be juridinio asmens teisių, tad šiuo metu LNAB atstovauja keturi juridiniai asmenys: religinė bendrija: Lietuvos Naujoji apaštalų bažnyčia (įregistravimo kodas  – 9209245), Lietuvos Naujosios apaštalų bažnyčios religinis centras Vilniuje (įregistravimo kodas  – 9205747), Lietuvos Naujosios apaštalų bažnyčios Vakarų regiono valdyba (įregistravimo kodas  – 9205823), bei Lietuvos Naujosios apaštalų bažnyčios Rytų regiono valdyba (9205785). Bažnyčiai Lietuvos mastu vadovauja LNAB religinis centras Vilniuje, kurio valdymo organą  – prezidiumą  – sudaro trys nariai, iš kurių du  – LNAB Rytų ir Vakarų regionų valdybų prezidentai.
 
[[2001]]  m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 436 Naujosios apaštalų bažnyčios tikybą išpažįstantys asmenys. Šis skaičius gerokai skiriasi nuo pačios bažnyčios pateikiamos statistikos. 1999  m. išleistame žinyne "Religijos Lietuvoje“, kurio duomenys atspindi pačių religinių bendruomenių pateikiamus skaičius, nurodoma, kad Naujoji apaštalų bažnyčia turi 5,6 tūkst. narių, t. y., beveik 13 kartų daugiau, nei per gyventojų surašymą.
 
== Nuorodos ==