Charlotte Brontë: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Šarlotė Brontė''' ([[anglų kalba|angl.]] '''Charlotte Brontë''') ([[1816]]  m. [[balandžio 21]] d. Torntone, [[Jorkšyras]]  – [[1855]]  m. [[kovo 31]] d. Hovorte, Jorkšyras)  – [[Jungtinė Karalystė|britų]] [[rašytojas|rašytoja]], vyriausia ir labiausiai pagarsėjusi iš seserų Brontė, taip pat rašytojų. Išgarsėjo [[1847]]  m. išleistu romanu „Džeinė Eir“, kurį pasirašė Kurerio Belo (''Currer Bell'') [[slapyvardis|slapyvardžiu]].

Šarlotė Brontė gimė Torntone, Jorkšyro grafystėje ([[Jungtinė Karalystė]]) 1816  m. balandžio 21 d. Jos tėvai buvo airių kilmės [[anglikonybė|anglikonų]] dvasininkas Patrikas Brontė ir Marija Brontė (mergautinė pavardė ''Branvel''). Šarlotė buvo trečias jų vaikas (iš šešių). [[1820]]  m. Patriką Brontė paskyrus Hovorto, esančio už kelių mylių nuo Torntono, šventiku, ten išsikėlė visa Brontė šeima. Marija Brontė susirgo vėžiu ir mirė [[1821]]  m. [[rugsėjo 15]] d., palikusi šešetą vaikų  – penkias dukteris ir sūnų, sesers Elizabet Branvel globai. [[1824]]  m. rugpjūtį Šarlotė su seserimis [[Emilė Brontė|Emile]], Marija ir Elizabeta buvo išsiųsta į Dvasininkų dukterų mokyklą Kovan Bridže, Lankaširo grafystėje (kuri tapo Louvudo mokyklos prototipu romane "Džeinė„Džeinė Eir"Eir“). Apgailėtinos gyvenimo toje mokykloje sąlygos, Brontė teigimu, padarė nepataisomą žalą jos sveikatai ir fiziniam išsivystymui bei paspartino seserų Marijos (gim. [[1814]]  m.) ir Elizabetos (gim. [[1815]]  m.) ankstyvą mirtį nuo [[tuberkuliozė]]s 1825  m. birželį.

Likę gyvi vaikai  – Branvelis, Šarlotė, Emilė ir [[Anė Brontė|Anė]]  – pradėjo užrašinėti istorijas apie savo įsivaizduojamų svajonių karalysčių gyventojų gyvenimus ir sunkumus. Šarlotė ir Branvelis sukūrė [[Džordžas Baironas|baironiškų]] istorijų apie savo svajonių šalį  – Angriją, o Emilė ir Anė parašė eilėraščių ir straipsnelių apie sąvąją  – Gondalą. Pasakojimai buvo ganėtinai rafinuoti ir painūs (yra išlikę rankraščių) ir padėjo pagrindą jų tolesnei ir tobulesnei literatūrinei veiklai.

Šarlotė toliau tęsė mokslus Rouhede, Mirfilde, 1831–1832  m., kur sutiko ištikimas drauges Eleną Nasi (Ellen Nussey) ir Merę Teilor (Mary Tailor). Tuo laikotsrpiu ji parašė romaną ''The Green Dwarf'' ([[1833]]  m.). [[1835]]-–[[1838]]  m. dirbo mokytoja, o [[1839]]-–[[1841]]  m. guvernante įvairiose Jorkšyro šeimose.

[[1842]]  m. kartu su Emile ji išvyko į [[Briuselis|Briuselį]], kur įsidarbino privačioje mokykloje. Šarlotė dėstė [[anglų kalba|anglų kalbą]], o Emilė  – [[muzika|muziką]]. [[1842]]  m. mirus tetai, seserys buvo grįžę į [[Anglija|Angliją]], o [[1843]]  m. Šarlotė grįžo į Briuselį viena. Šis, antrasis, gyvenimo [[Belgija|Belgijoje]] etapas jai nebuvo lengvas: ją apniko vienišumas, nostalgija ir stiprus prisirišimas prie mokyklos direktoriaus Konstantino Hedžerio. Galiausiai [[1844]]  m. ji grįžo atgal į Hovortą ir Briuselyje patrirus išgyvenimus šiek tiek pritaikė romanuose ''"Profesorius"„Profesorius“'' ir ''"Vijetė"„Vijetė“''.

[[1846]]  m. gegužę Šarlotė, Emilė ir Anė išleido bendrai parašytą poezijos knygą, prisidengę Kurerio (''Currer''), Elio (''Ellis'') ir Ektono (''Acton'') Belų (''Bell'') slapyvardžiais. Nors buvo parduotos vos dvi knygelės, seserys toliau rašė spaudai ir pradėjo savo pirmuosius romanus. Šarlotė savo pirmuosius du romanus pasirašė Kurerio Belo slapyvardžiu. Apie tokį savo pasirinkimą ji rašė:

<blockquote>"Nenorėdamos viešintis, nusprendėme pasinaudoti Kurerio, Elio ir Ektono Belų slapyvardžiais. Taip padarėme [...…], nes nenorėjome, kad būtų žinoma, jog mes moterys, kadangi mūsų rašymo stilius ir išsakytos mintys neatitiko tų laikų "moteriškumo"„moteriškumo“. Buvome įsitikinę, kad į moteris rašytojas bus žiūrima su išankstiniu nusistatymu. "</blockquote>

Jos romanai išties susilaukė šiurkščios kritikos. Nesiliovė spėlionės apie tai, kas tas Kureris Belas  – vyras ar moteris.

Šarlotės brolis Branvelis, mirė [[1848]]  m. rugsėjį nuo chroniško bronchito ir išsekimo, pasunkintų nesaikingo girtavimo, nors Šarlotė manė, kad mirtį sukėlė tuberkuliozė. Taip pat kalbėta, kad Branvelis buvo priklausomas nuo [[opiatai|opiatų]]. Emilė ir Anė mirė pirmoji 1848  m., antroji  – [[1849]]  m., abi nuo plaučių tuberkuliozės.

Šarlotė liko su tėvu. "Džeinės„Džeinės Eir"Eir“ pasisekimas leido jai užmegzti kontaktus su tokiais žmonėmis kaip Harieta Martino (''Harriet Martineau''), Elizabeta Gaskel (''Elizabeth Gaskell''), [[Viljamas Meikpisas Tekerėjus|Viljamu Meikpisu Tekerėjumi]] (William Makepeace Thackeray) ir Džordžu Henriu Liuisu (''G.H. Lewis''). Jos leidėjai dažnai kviesdavo Brontė į [[Londonas|Londoną]], kur atsiskleisdavo jos tikroji asmebybė. Jos knyga įžiebė [[feminizmas|feminizmo]] kibikštį literatūroje. Pagrindinė romano herojė  – Džeinė Eir- buvo panaši į autorę, stipri moteris. Tačiau nenorėdama ilgesniam laikui palikti senyvą tėvą, ji dažniausiai išvykdavo vos keletui savaičių.

[[1854]]  m. birželį Šarlotė susituokė su tėvo padėjėju Arturu Belu Nikolsu ir greitai pradėjo lauktis. [[Nėštumas|Nėštumo]] laikotarpiu jos sveikata smarkiai pablogėjo ir anot Gaskel, jos pirmosios biografės, "vis„vis kamuodavosi nuo šleikštulio ir pasikartojančio silpnumo"silpnumo“. Šarlotė kartu su negimusiu savo kūdikiu mirė [[1855]]  m. [[kovo 31]] d., būdama 38 metų amžiaus. Jos mirties liudijime pažymėta, kad mirtį sukėlė džiova, tačiau daugelis biografų teigia, kad ji ko gero mirė nuo [[dehidracija|dehidratacijos]] ir maistinių medžiagų trūkumo, kam darė įtaką nesiliaujantis [[vėmimas]], sukeltas rytinio šleikštulio. Taip pat gali būti, kad ji užsikrėtė [[šiltinė|šiltine]] nuo tarnaitės Tabitos Akordi, kuri mirė prieš ją. Šarlotė palaidota šeimos kriptoje šv. Mykolo ir visų angelų bažnyčioje Hovorte, Vakarų Jorkšyre (Anglijoje).

* ''Profesorius'' (išleistas 1857; parašytas dar prieš "Džeinę„Džeinę Eir"Eir“, tačiau atmestas daugelio leidyklų.)

* ''Emma'', neužbaigtas. Brontė parašė vos 20 rankraščio puslapių. Knygą užbaigė ir 2003  m. išleido Kler Boilan (Claire Boylan) 2003  m. pavadinimu ''Emma Brown''.

* ''Poems by Currer, Ellis, and Acton Bell'' (1846  m.)

* ''Selected Poems of The Brontës'', 1997  m.