Vikipedija

Tiziano Vecelli: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Submixster (aptarimas | indėlis)
9 336 keitimai
papildyta
Submixster (aptarimas | indėlis)
9 336 keitimai
papildyta
Eilutė 1:
--[[Naudotojas:Submixster|Submixster]] ([[Naudotojo aptarimas:Submixster|aptarimas]]) 23:23, 18 balandžio 2014 (EEST){{Žmogaus biografija
{{Žmogaus biografija
| fonas = culture
| vardas = Ticianas
Eilutė 32:
}}
 
'''Ticianas Večelis''', paprastai vadinamas tik vardu '''Ticianas''' (it. '''Tiziano Vecelli''' arba '''Tiziano Vecellio''', apie [[1480]]–[[1490]]  m. Pjevė di Kadorė prie Beluno, Venecijos respublikoje  – [[1576]]  m. [[rugpjūčio 27]] d. Venecijoje)  – [[Italija|italų]] [[Renesansas|Renesanso]] [[Venecija|Venecijos]] dailės mokyklos tapytojas. Vertinamas iškiliausiu Venecijos dailės mokyklos dailininku, turėjusiu didelį ir ilgai išliekantį poveikį Europos menui.<ref>[http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/oi/authority.20110803104741422 Oxford Reference]</ref><ref>[http://www.metmuseum.org/toah/hd/tita/hd_tita.htm Met muziejus]</ref>
 
Jam gyvam esant buvo pramintas Kadoru (it. ''Tiziano da Cadore'') pagal gimtinės pavadinimą. Apibūdinimas dažnai pavartojamas poetine, romantine prasme.
 
Amžininkai jį vadino „saule, apsupta mažų žvaigždžių“ (pagal paskutinę [[Dantė]]s „Rojaus“ eilutę). Ticianas buvo vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, vienodai gerai tapęs portretus ir altorinius paveikslus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų Renesanso dailininkams, bet ir būsimoms vakarietiško meno kartoms.
eilutė 42 ⟶ 40:
== Biografija ==
=== Jaunystė ir išgarsėjimas ===
Ticiano tiksli gimimo data nežinoma. Kai jis buvo senas, viename laiške [[Pilypas II Habsburgas|Pilypui II]] tvirtino, kad yra gimęs [[1477]]  m., bet tai mažai tikėtina.<ref name="NG">Cecil Gould, The Sixteenth Century Italian Schools, National Gallery Catalogues, London 1975, ISBN 0-947645-22-5</ref> Paprastai priimama, kad jis gimė 1480–1490  m. laikotarpiu Pjevė di Kadorės kaime, tuometinėje [[Venecijos respublika|Venecijos respublikoje]], [[Dolomitinės Alpės|Dolomitinių kalnų]] papėdėje. Jis buvo Gregorijaus Večelio ({{it|Gregorio di Conte dei Vecelli}}), pasižymėjusio tarybos nario ir kario, ir jo žmonos Liučijos sūnus. Jo tėvas buvo Pjevė di Kadorės pilies valdytojas ir vietoj savininkų prižiūrėjo vietines kasyklas<ref name="DJ">David Jaffé (ed), Titian, The National Gallery Company/Yale, London 2003, ISBN 1 857099036</ref>. Daugybė giminaičių, įskaitant senelį, buvo notarai ir šeima buvo gerai įsitvirtinusi apylinkėse, kurias valdė Venecija. Dailininko ryšiai su gimtosiomis vietomis buvo labai stiprūs: jis išlaikė nuosavą namą ir nuolat lankydavosi kaime per visą savo gyvenimą.
 
Anot Ludoviko Dolčės, iš 1557  m. išleisto traktato „''Dialogo della Pittura''“, sulaukęs 9 metų Ticianas ir jo brolis (Frančeskas, kuris tikriausiai atvyko vėliau) buvo nusiųsti pas dėdę Venecijoje, kad taptų dailininkų mokiniais. Nežymus dailininkas ir meno dirbinių prekiautojas Sebastianas Cukatas, kurio sūnūs tapo žymiais mozaikininkais ir kuris tikriausiai buvo šeimos draugas, suorganizavo, kad broliai patektų į pagyvenusio [[Gentile Bellini|Džentilės Belinio]] studiją, iš kurios jie perėjo pas jo brolį [[Giovanni Bellini|Džovanį Belinį]]<ref name="DJ"/>. Anot [[Giorgio Vasari|Džordžo Vazario]], iš 1568  m. išlaistų [[Gyvenimai (Vasari)|biografijų]] Ticianas iš pat pradžių mokėsi pas Džovanį Belinį. Tuo metu Beliniai, ypač Džovanis, buvo svarbiausi dailininkai mieste. Ticianas jų dirbtuvėse rado grupę maždaug savo amžiaus jaunuolių, tarp kurių buvo [[Palma Vecchio|Džovanis Palma da Serinalta]], [[Lorencas Lotas]], [[Sebastiano del Piombo|Sebastianas Lučianis, vėliau pramintas Pjombu]] ir Džordžas da Kastelfrankas, pramintas [[Giorgione|Džordžone]]. Frančeskas Večelis, Ticiano jaunesnysis brolis, tapo gan žymiu Venecijos dailininku.▼
[[Vaizdas:Tiziano Vecellio,called Titian - Gipsy Madonna - Google Art Project.jpg|miniatiūra|kairėje|240px| „Madona čigonė“ (apie 1510, [[Meno istorijos muziejus (Viena)|Meno istorijos muziejus]], [[Viena]])]]
[[Vaizdas:Tizian 078.jpg|miniatiūra|kairėje|200px| „Vyro portretas“ (apie 1512, [[Londono nacionalinė galerija]]). Paveikslas ilgai buvo klaidingai laikomas [[Ariostas|Ariosto]] portretu]]
 
Apie 1505–1510  m. iš Džovanio Belinio studijos iškilo trys pagrindiniai naujosios kartos Venecijos dailininkai: [[Džordžonė]], [[Sebastiano del Piombo|Sebastianas Lučianis]] ir [[Ticianas]]. Jaunieji meistrai buvo pripažinti naujos „''arte moderna''“ mokyklos vedliais, nes jų paveikslai lankstesni, išvaduoti iš simetrijos ir papročių, kas nebuvo būdinga [[Giovanni Bellini|Džovanio Belinio]] darbams. Anot [[Giorgio Vasari|Džordžo Vazario]], Ticianas iš pradžių tapė Džovanio Belinio maniera, bet vėliau buvo įtakotas [[Džordžonė]]s, kuris buvo vyresniu dailininku. Anot Vazario, Ticianas taip gerai perėmė Džordžonės tapybos stiliumi, kad greit abiejų dailininkų darbų buvo nebeįmanoma atskirti. Iki šiol keliolikos to laikotarpio paveikslų autorystė tarp Džordžonės ir Ticiano yra ginčytina. Vienas ankstyviausių Ticiano darbų „Ecce Homo“ buvo ilgai priskirtas Džordžonei.▼
▲Anot Ludoviko Dolčės, iš 1557 m. išleisto traktato „''Dialogo della Pittura''“, sulaukęs 9 metų Ticianas ir jo brolis (Frančeskas, kuris tikriausiai atvyko vėliau) buvo nusiųsti pas dėdę Venecijoje, kad taptų dailininkų mokiniais. Nežymus dailininkas ir meno dirbinių prekiautojas Sebastianas Cukatas, kurio sūnūs tapo žymiais mozaikininkais ir kuris tikriausiai buvo šeimos draugas, suorganizavo, kad broliai patektų į pagyvenusio [[Gentile Bellini|Džentilės Belinio]] studiją, iš kurios jie perėjo pas jo brolį [[Giovanni Bellini|Džovanį Belinį]]<ref name="DJ"/>. Anot [[Giorgio Vasari|Džordžo Vazario]], iš 1568 m. išlaistų [[Gyvenimai (Vasari)|biografijų]] Ticianas iš pat pradžių mokėsi pas Džovanį Belinį. Tuo metu Beliniai, ypač Džovanis, buvo svarbiausi dailininkai mieste. Ticianas jų dirbtuvėse rado grupę maždaug savo amžiaus jaunuolių, tarp kurių buvo [[Palma Vecchio|Džovanis Palma da Serinalta]], [[Lorencas Lotas]], [[Sebastiano del Piombo|Sebastianas Lučianis, vėliau pramintas Pjombu]] ir Džordžas da Kastelfrankas, pramintas [[Giorgione|Džordžone]]. Frančeskas Večelis, Ticiano jaunesnysis brolis, tapo gan žymiu Venecijos dailininku.
 
[[1507]]–[[1508]]  m. Džordžonė buvo valstybės išrinktas sukurti [[freska]]s ant atstatytos ''Fondaco dei Tedeschi'', vokiečių pirklių įstaigos, sienų. Ticianas ir Morto da Feltre dirbo kartu su juo. Freskos pražuvo gaisro metu, keli fragmentai išliko. Kai kurie jų darbai žinomi iš Fontanos graviūrų. Ticianas tapo [[Džordžonė]]s asistentu, bet amžininkai laikė jo darbus įspūdingesniais. ''Fondaco dei Tedeschi'' fasado freskų (dabar beveik sunaikintų) pavyzdžiai, rodo, kad jų santykiuose jautėsi konkurencija.▼
▲Apie 1505–1510 m. iš Džovanio Belinio studijos iškilo trys pagrindiniai naujosios kartos Venecijos dailininkai: [[Džordžonė]], [[Sebastiano del Piombo|Sebastianas Lučianis]] ir [[Ticianas]]. Jaunieji meistrai buvo pripažinti naujos „''arte moderna''“ mokyklos vedliais, nes jų paveikslai lankstesni, išvaduoti iš simetrijos ir papročių, kas nebuvo būdinga [[Giovanni Bellini|Džovanio Belinio]] darbams. Anot [[Giorgio Vasari|Džordžo Vazario]], Ticianas iš pradžių tapė Džovanio Belinio maniera, bet vėliau buvo įtakotas [[Džordžonė]]s, kuris buvo vyresniu dailininku. Anot Vazario, Ticianas taip gerai perėmė Džordžonės tapybos stiliumi, kad greit abiejų dailininkų darbų buvo nebeįmanoma atskirti. Iki šiol keliolikos to laikotarpio paveikslų autorystė tarp Džordžonės ir Ticiano yra ginčytina. Vienas ankstyviausių Ticiano darbų „Ecce Homo“ buvo ilgai priskirtas Džordžonei.
 
Po ankstyvos [[Džordžonė]]s mirties [[1510]]  m. Ticianas kurį laiką tapė Džordžonei būdinga maniera ir užbaigė keletą jo paveikslų, tarp jų „[[Mieganti Venera|Miegančią Venerą]]“, bet greitai jis išvystė savo stilių, kuriam būdinga drali ir ekspresyvi tapymo technika, scenų dinamika. 1511  m. iš Venecijos į Romą išvyko Sebastianas Lučianis, kuris vėliau buvo pramintas Sebastianu del Pjombu. Per trumpą laikotarpį Venecijoje [[Sebastianas del Pjombas]] paliko kapitalinių darbų, kurie įtakojo Ticianą.▼
▲[[1507]]–[[1508]] m. Džordžonė buvo valstybės išrinktas sukurti [[freska]]s ant atstatytos ''Fondaco dei Tedeschi'', vokiečių pirklių įstaigos, sienų. Ticianas ir Morto da Feltre dirbo kartu su juo. Freskos pražuvo gaisro metu, keli fragmentai išliko. Kai kurie jų darbai žinomi iš Fontanos graviūrų. Ticianas tapo [[Džordžonė]]s asistentu, bet amžininkai laikė jo darbus įspūdingesniais. ''Fondaco dei Tedeschi'' fasado freskų (dabar beveik sunaikintų) pavyzdžiai, rodo, kad jų santykiuose jautėsi konkurencija.
 
Iki 1510  m. nėra dokumentuotas nei vienas Ticiano darbas. Šiais metais Ticinas gavo užakymą freskoms Padujos ''Scuola del Santo'' įstaigoje. Neabejotinai Ticianas jau tuomet turėjo būti gerai žinomu dailininku ir sukūręs reikšmingų darbų, nes kitaip nebūtų gavęs prestižinio užsakymo. [[Heraklis|Heraklio]] [[freska]] Morosini rūmuose, kai kurių ekspertų nuomone, yra ankstyviausias Ticiano darbas. Tarp priskiriamų ankstyvųjų darbų minimas paveikslas „Jakopas Pezaras, pristatomas Šv. Petrui popiežiaus Aleksandro VI“, kuris rodo Džovanio Belinio įtaką. Ticianas tuo metu nutapė keletą mažų [[Madona (menas)|madonos su kūdikiu]] žanro paveikslų, tarp kurių išsiskiria „Madona čigonė“ ([[Meno istorijos muziejus (Viena)|Vienos meno istorijos muziejus]], pavadintas taip, nes vaizduojama madona yra juodbruva). Kitas ankstyvasis paveikslas  – „Marijos ir Elžbietos apsilankymas“ ([[Akademijos galerija (Venecija)|Akademijos galerijoje Venecijoje]]). Jau šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Ticianas parodė savo sugebėjimus aliejine technika vaizduoti subtilų šviesos ir šešėlių žaismą, spalvos ir tono niuansus, kuriais jam neprilygo nei [[Džordžonė]], nei [[Sebastianas del Pjombas]].▼
▲Po ankstyvos [[Džordžonė]]s mirties [[1510]] m. Ticianas kurį laiką tapė Džordžonei būdinga maniera ir užbaigė keletą jo paveikslų, tarp jų „[[Mieganti Venera|Miegančią Venerą]]“, bet greitai jis išvystė savo stilių, kuriam būdinga drali ir ekspresyvi tapymo technika, scenų dinamika. 1511 m. iš Venecijos į Romą išvyko Sebastianas Lučianis, kuris vėliau buvo pramintas Sebastianu del Pjombu. Per trumpą laikotarpį Venecijoje [[Sebastianas del Pjombas]] paliko kapitalinių darbų, kurie įtakojo Ticianą.
 
Ticiano talentas freskoms pasireiškė jo darbuose, nutapytuose [[1511]]  m. [[Paduja|Padujoje]] [[Karmelitai|Karmelitų]] bažnyčioje ir Scuola del Santo. Iš šių darbų kai kurie išliko, tarp jų „Susitikimas prie Auksinių Vartų“ ir trys scenos iš Šv. Antano Paduviečio gyvenimo: „Pavydaus vyro nužudytos žmonos stebuklas“, „Vaiko, liūdijančio motinos nekaltumą, stebuklas“, „Jaunuolio su lūžusia galūne pagydymo stebuklas“. Vėliau Ticianas dirbo beveik vien tik aliejine technika.▼
▲Iki 1510 m. nėra dokumentuotas nei vienas Ticiano darbas. Šiais metais Ticinas gavo užakymą freskoms Padujos ''Scuola del Santo'' įstaigoje. Neabejotinai Ticianas jau tuomet turėjo būti gerai žinomu dailininku ir sukūręs reikšmingų darbų, nes kitaip nebūtų gavęs prestižinio užsakymo. [[Heraklis|Heraklio]] [[freska]] Morosini rūmuose, kai kurių ekspertų nuomone, yra ankstyviausias Ticiano darbas. Tarp priskiriamų ankstyvųjų darbų minimas paveikslas „Jakopas Pezaras, pristatomas Šv. Petrui popiežiaus Aleksandro VI“, kuris rodo Džovanio Belinio įtaką. Ticianas tuo metu nutapė keletą mažų [[Madona (menas)|madonos su kūdikiu]] žanro paveikslų, tarp kurių išsiskiria „Madona čigonė“ ([[Meno istorijos muziejus (Viena)|Vienos meno istorijos muziejus]], pavadintas taip, nes vaizduojama madona yra juodbruva). Kitas ankstyvasis paveikslas – „Marijos ir Elžbietos apsilankymas“ ([[Akademijos galerija (Venecija)|Akademijos galerijoje Venecijoje]]). Jau šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Ticianas parodė savo sugebėjimus aliejine technika vaizduoti subtilų šviesos ir šešėlių žaismą, spalvos ir tono niuansus, kuriais jam neprilygo nei [[Džordžonė]], nei [[Sebastianas del Pjombas]].
 
▲Ticiano talentas freskoms pasireiškė jo darbuose, nutapytuose [[1511]] m. [[Paduja|Padujoje]] [[Karmelitai|Karmelitų]] bažnyčioje ir Scuola del Santo. Iš šių darbų kai kurie išliko, tarp jų „Susitikimas prie Auksinių Vartų“ ir trys scenos iš Šv. Antano Paduviečio gyvenimo: „Pavydaus vyro nužudytos žmonos stebuklas“, „Vaiko, liūdijančio motinos nekaltumą, stebuklas“, „Jaunuolio su lūžusia galūne pagydymo stebuklas“. Vėliau Ticianas dirbo beveik vien tik aliejine technika.
[[Vaizdas:Tizian 041.jpg|dešinėje|miniatiūra|225px|Ticianui prireikė dvejų metų (1516–1518) užbaigti aliejinį paveikslą „Mergelės Marijos paėmimas dangun“ (''Assunta''), kurio dinaminė trinarė kompozicija ir puošni spalvų schema išgarsino jį kaip geriausią dailininką į šiaurę nuo [[Roma|Romos]].]]
 
[[1512]]  m. Ticianas iš Padujos grįžo į Veneciją. Tuo metu daugiausiai dirbo vidutinės klasės užsakovams. 1512  m. „Vyro portretas“ tikriausiai vaizduoja vieną iš šių užsakovų. Portretas novatoriškas savo dinamizmu. Paveikslo veikėjas tarsi atsisuka pasitikti žvilgsniu žiūrovo. Turtinės vaizduojamo veikėjo padėties tvirtumą rodo ant atbrailos atremta ranka ir ypač detalus brangaus mėlyno [[šilkas|šilko]] audinio vaizdavimas. [[1513]]  m. jis įgijo tarpininko patentą ''Fondaco dei Tedeschi'' (valstybės sandėlyje [[vokiečiai|vokiečių]] pirkliams), vadinamą ''La Sanseria'' ar ''Senseria'' (tai privilegija, kurios troško visi kylantys ar iškilę menininkai) ir tapo vyriausybės darbų prižiūrėtoju, buvo atsakingu už [[Giovanni Bellini|Džovanio Belinio]] nebaigtų paveikslų užbaigimą Didžiosios Tarybos salėje [[Dožų rūmai|Dožų rūmuose]]. Jis įkūrė atelje S. Samuele prie Didžiojo kanalo, bet tiksli vieta nežinoma. Iki [[1516]] m., kai mirė Belinis, Ticianas nesinaudojo patentu. Tuo pat metu jis sudarė priveligijuotą susitarimą dėl paveikslų. Patentas davė jam 20 karūnų kas metus ir atleido nuo tam tikrų mokesčių, bet už tai jis turėjo nutapyti būsimų dožų portretus apmokant 8 karūnomis už kiekvieną. Iš viso Ticianas nutapė 5 dožų portretus.
 
1514 m. sukurtas alegorinis, lyrinis paveikslas „[[Dangiškoji ir žemiškoji meilė]]“ dar turi Džordžonei būdingo poetiškumo, bet greitu laiku Ticianas pasuko prie gyvų ir dinamiškų scenų vaizdavimo.<ref>[http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/oi/authority.20110803104741422 Oxford Reference]</ref> Šio stilistinio pasikeitimo išraiška tapo altoriaus paveikslas „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje. Paveikslas užsakytas 1516 m., kai mirė Džovanis Belinis, ir šis užsakymas rodo Ticiano pripažinimą pagrindiniu miesto dailininku. Paveikslas pašventintas 1518 m. gegužės 20 d. ir pralenkė visus iki tol sukurtus Ticiano paveikslus didybe, dinamika, kompozicijos sudėtingumu ir spalvų puošnumu. Paveikslas iki šiol laikomas didžiausiu, kada nors atliktu ant medžio. Jo matmenys 960 x 360 cm.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 77</ref> Paveikslas sukėlė sensaciją ir tapo lemiamu išgarsinant Ticiano vardą Italijoje ir po to − užsienyje, bei vienu svarbiausių Venecijos dailės istorijoje. „Mergelės Marijos paėmime į dangų“ vaizduojama [[Mergelė Marija]] tarp angelų, kylanti į dangų, kur ją pasitinka [[Dievas Tėvas]], apačioje Mariją lydinčiais vaizduojami [[apaštalai]]. Pusapvalė debesų juosta atskiria žemiškąją erdvę nuo dangiškos. Dangaus auksinė [[šviesa]] apšviečia angelų veidus.
eilutė 67 ⟶ 65:
1520 m. Ticianas gavo užsakymą sukurti 5 dalių altoriaus paveikslą „Kristaus prisikėlimas su Šv. Nazarijumi ir Celsiu“, kuris buvo užsakytas popiežiaus legato Venecijoje vyskupo Altobello Averoldo. Paveikslas buvo skirtas ''Santi Nazaro e Celso'' bažnyčiai [[Brešija|Brešijoje]].<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 80</ref> Jame Kristaus prisikėlimas iš kapo vaizduojamas dar energingesniu nei Marijos kilimas Frari altoriuje. Kristaus pakilimą akomponuoja dramatiškas peizažas. Paveikslo kairėje vaizduojamas klūpantis rėmėjas Altobello Averoldo, dešinėje − [[Šv. Sebastijonas]]. Paveikslas rodo, kad Ticianas tuo metu jau buvo susipažinęs su [[Rafaelis|Rafaelio]] ir [[Mikelandželas|Mikelandželo]] darbais, kurių pavyzdžiai plito graviūrų pavidalu po visą Italiją. Tiesa, sunku nustatyti, ar Ticianas buvo matęs originalius Rafaelio ir Mikelandželo kūrinius tuo metu. Tomimesnes sąsajas su centrinės Italijos dailininkų kūryba gali rodyti „Kristaus guldymas į karstą“ (dabar [[Luvras|Luvre]]), sukurtas apie 1525 m. ir buvęs [[Mantuja|Mantujos]] markizų Gonzagų kolekcijoje. Paveikslo elementai panašūs į tos pačios temos 1508 m. Rafaelio garsų darbą, kurį Ticianas galėjo žinoti iš graviūrų.
 
Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą. Tai portretas, vaizduojantis tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Kartu nėra abejonių, kad paveiksle vaizduojamas realios moters, tikriausiai kurios nors Venecijos žymios [[kurtizanė]]s, portretas.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 88</ref> Alegorinį paveikslo pobūdį mažina kruopščiai vaizduojamos to meto detalės: šukuosena, naktinis drabužis. Paveikslas pramintas „Flora“ buvo tik XX a. Gėlių deivės [[Flora (mitologija)|Floros]] simboliu galima laikyti portreto herojės dešinėje rankoje laikomus žiedus ir lapus. „Flora“ savo gyvybingumu ir erotiškumu ženkliai skiriasi nuo Džordžonės garsiojo portreto „Laura“, kuriuo prasidėjo Venecijos dailėje šio žanro tradicija. Maždaug nuo 1520 m. Ticianas gyveno kartu su Secilija, jauna moterimi iš gimtojo Kadorės kaimo. Jie susilaukė dviejų sūnų: Pomponijo 1524 m. ir Oracijo 1525 m. Tais metais Secilija sunkiai susirgo ir Ticianas ją vedė. Po to porai gimė dvi dukterys, iš kurių Lavinija išgyveno kūdikystę. Secilija mirė 1530 m. ir Ticianas daugiau nebevedė kitos. 1531 m. dailininkas įsigijo prašmatnų namą Venecijoje, kuriame gyveno iki gyvenimo pabaigos. Jo draugu ir gerbėju tapo garsus to meto literatas [[Pjetras Aretinas]].
[[Vaizdas:Tizian 039.jpg|miniatiūra|kairėje|220px| „Pezaro Madona“ (1519-26, [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]], [[Venecija]])]]
 
1519 m. Pezaro įtakinga giminė užsakė altoriaus paveikslą vėl [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje Venecijoje. Šis paveikslas buvo skirtas Venecijos laivyno pergalei Santa Maura mūšyje prieš [[Osmanų imperija|turkus osmanus]] paminėti. Laivynui vadovavo vyskupas-admirolas Jakopas Pezaras, kurį Ticianas jau buvo pavaizdavęs viename ankstyvųjų savo paveikslų. Nors Venecijos pergalė mūšyje buvo menka, tačau tai nesutrukdė Pezaro giminei užsakyti didingą altoriaus paveikslą, kuris labiau liudijo ne tiek apie karinę sėkmę, kiek apie pačios Pezaro giminės didybę. Paveikslas, paprastai žinomas „Pezaro Madonos“ pavadinimu, buvo dar novatoriškesnis už gretimai nutapytą „Marijos paėmimą“ ir laikomas dar vienu iš pačių garsiausių Ticiano ir Venecijos dailės darbų. Jame Ticianas galėjo kiek atsiplaiduoti nuo ikonografinių taisyklių, kadangi paveikslas buvo skirtas ne didžiajam bažnyčios altoriuj. Jame Ticianas sulaužė tradicinį altoriaus paveikslų veikėjų vaizdavimą, išdėstydamas veikėjus ne viename plane ties žiūrovo akimis, o diagonaliai. Šiai tapybai tikriausiai turėjo poveikį novatoriškas [[Sebastiano del Piombo|Sebastiano del Pjombo]] altoriaus Šv. Jono Chrizostomo paveikslas, atliktas apie 1510 m. „Pezaro Madonos“ erdvė atrodo iracionalia ir labai skirtinga nuo Rafaelio mokyklos kruopščiai suplanuotų, simetriškų erdvių. Sunku nustatyti, kokiame pastate yra paveiksle vaizduojamas Madonos sostas ir kur nueina, ar ką remia vaizduojamos kolonos. Paveikslas užbaigtas 1526 m. ir įtakojo vėlesnius [[barokas|baroko]] kūrinius, kuriuose intuityviam paveikslo objekto vaizdavimui atiduodama pirmenybė prieš racionalaus planavimo ir paruošimo metodus.
 
Maždaug tuo metu, kai buvo kuriama „Pezaro Madona“ Ticianas sukūrė tris paveikslus mitologinėmis temomis prestižiniu [[Ferara|Feraros]] hercogo Alfonso d’Este užsakymu. Paveikslai buvo skirti tam pačiam Feraros pilies kambariui, kuriame jau kabojo Džovanio Belinio 1514 m. atlikta „[[Dievų šventė]]“. Šis užsakymas vienai reikšmingiausių italų renesanso rėmėjų [[Estės]] giminei rodė ženkliai prasiplėtusį dailininko užsakovų ratą už Venecijos respublikos ribų. [[Alfonsas d’Estė]] iš pradžių kreipėsi į [[Fra Bartolomeo|Fra Bartolomėją]] ir Rafaelį. Pirmasis tik spėjo nusiųsti vieną paruošiamąjį piešinį ir mirė. [[Rafaelis]] irgi nusiuntė tik vieną piešinį. Po to hercogas kreipėsi į Ticianą. 1518−1523 m. laikotarpiu Ticianas nutapė 3 drobes antikinės mitologijos motyvais. Konkretūs įkvėpimo šaltiniai nežinomi. Tarp spėjamų: [[Filostratas|Filostrato]], [[Katulas|Katulo]] ir [[Ovidijus|Ovidijaus]] poezijos tekstai. Paveikslai „Andrijos bakchanalija“, „Veneros garbinimas“ ir „Bakchas ir Ariadnė“ pripildyti figūrų ankštoje paveikslų erdvėje. Gali būti, kad juos tapydamas [[Ticianas]] rėmėsi garsiojo [[Mikelandželas|Mikelandželo]] „Kašinos mūšio“ kartono, kuriame vaizduojama sudėtinga nuogų kūnų kompozicija, kopijomis ar graviūromis. Spėjama, kad „Andrijos bakchanalija“ tikriausiai kurta remiantis Fra Bartolomėjo piešiniu, o „Veneros garbinimas“ − pagal Rafaelio. „Bakcho ir Ariadnės“ figūrų kompozicija primena antikinę skulptūrinę grupę „[[Laokoonas ir jo sūnūs]]“, su kuria Ticianas galėjo būti susipažinęs iš [[graviūra|graviūrų]]. Norėdamas suvienodinti kambario paveikslų spalvinę gamą Ticianas pakoregavo Belinio „[[Dievų šventė]]s“ peizažo detales.
eilutė 78 ⟶ 76:
Ticianas laikomas vienu garsiausių portretistų Europos mene. Jam pozavo daugybė Italijos valdovų ir kilmingųjų. Portreto reikšmė XVI a. renesanso mene buvo milžiniška. Per portretus valdovai formuodavo savo įvaizdį. Dailininkas turėdavo sugebėti parodyti aukštą herojaus kilmę, turtinę padėtį bei galią. Spėjama, kad 1530 m. Ticianas sutiko imperatorių Karolį V karūnavimo proga Bolonijoje. [[Džordžas Vazaris]] mini, kad tais metais Ticianas nutapė pirmąjį imperatoriaus portretą. Šis paveikslas neišlikęs. Kitą viso stoto portretą su šunimi Ticianas nutapė 1533 m. Bolonijoje imperatoriaus viešnagės Italijoje proga. [[Imperatorius Karolis V]] buvo labai patenkintas šiais darbais. Jis suteikė Ticianui grafo-palatino titulą ir pakėlė į Auksinio Pentino ordino riterius. Labai panašų imperatoriaus portretą su šunimi buvo nutapęs vokiečių dailininkas Jacob Seisenegger. Gali būti, kad Ticianas naudojosi jo portretu tapydamas savąjį, bet toli pralenkė vokiečių menininką.<ref>[https://www.museodelprado.es/en/the-collection/online-gallery/on-line-gallery/obra/emperor-carlos-v-with-a-dog/ Prado muziejus]</ref> Kita vertus, Jacob Seisenegger portretas galėjo būti nutapytas vėliau.
 
Apie 1530 m. Ticianas nutapė Mantujos markizo [[Federikas II Gonzaga|Federiko II Gonzagos]] su šunimi portretą. Tais pačiais metais, tikriausiai Frančesko Marijos I dela Roverės užsakymu, buvo nutapyta „Marija Magdalena“. Šis, sąlyginai religinis, paveikslas buvo labai neįprastas. Jame [[Marija Magdalena]] vaizduojama nuoga, prisidengusi tik savo plaukais. Marija Magdalena turėtų būti vaizduojama liudintiatsiskyrusi dykumoje atsiskyrimeliūdinti Jėzaus Kristaus, tačiau paveiksle neabejotinai didžiausią dėmesį atkreipia Marijos nuogas kūnas, o ne jos dvasinė būsena.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 113</ref> 1530 m. Ticianas nutapė altoriaus paveikslą „Šv. Petro Kankinio mirtis“ [[Šv. Jono ir Pauliaus bazilika|Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje]] Venecijoje. Tai buvo dar vienas didžiulių matmenų altorinis paveikslas ir ilgai laikytas vienu geriausių Ticiano darbų. Paveikslas pražuvo 1867 m. gaisro metu.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 116</ref> Apie 1535 m. Ticianas baigė kitą neišlikusį altoriaus paveikslą „Geroji naujiena“, skirtą ''Santa Maria degli Angeli'' bažnyčiai [[Muranas|Murane]]. Paveikslas buvo atmestas dėl pernelyg aukštos kainos ir vėliau jį įsigijo [[imperatorius Karolis V]]. Paveikslas tikriausiai buvo sunaikintas Ispanijoje [[Napoleono karai|Napoleono karų]] metu. 1538 m. minimas atliktas vienas žinomiausių Ticiano paveikslų „[[Urbino Venera]]“, kuris buvo modeliuotas pagal [[Džordžonė]]s „[[Mieganti Venera|Miegančią Venerą]]“. Jį užsakė Urbino hercogas Gvidobaldas II dela Roverė. Vienu garsiausių Ticiano portretų minimas Klarisos Stroci portretas, sukurtas 1542 m. Klarisa buvo 2 metų amžiaus dviejų galingų Italijos giminių, [[Strociai|Strocių]] ir [[Medičiai|Medičių]], atstovų šeimos vaikas. Jos statusą demonstruoja aplinka: prabangių to meto rūmų kambarys ir antikinio altoriaus fragmentas su ''[[putti]]'' reljefu.
 
=== Vėlyvieji metai ===
 
Apie 1540 m. Ticianas buvo vienu garsiausių Europos dailininkų, gaudavo užsakymų iš užsienio, tikriausiai jau tuo metu turėjo dideles dirbtuves Venecijoje. Apie 1540 m. nutapytas „Dyglių vainiko uždėmas“uždėjimas“. Šis paveikslas rodo [[manierizmas|manieristinės]] stilistikos įtaką, kurią Ticianas galėjo perimti iš Džulijaus Romano freskų Mantujoje. [[Džulijus Romanas]] buvo oficialiu Gonzagų dvaro dailininku, Rafaelio mokinys ir vienas reikšmingiausių Romos mokyklos manierizmo atstovų. Aukštą jo kūrybos vertinimą rodo Ticiano nemokamai jam sukurtas portretas. Romano freskos [[Tė rūmai|Tė rūmuose]], vaizduojančios titanų ir dievų kovas, turėjo reikšmingos įtakos Ticiano kūrybai. „Dyglių vainiko uždėjimas“ buvo skirtas Milano [[Santa Maria delle Grazie]] bažnyčiai ir akomponavo visuotinai šedevru pripažintą Leonardo da Vinčio „[[Paskutinė vakarienė (Leonardas da Vinčis)|Paskutinę vakarienę]]“. Napoleono karų metu paveikslas buvo pagrobtas ir nebegrąžintas į Italiją.
 
1543 m. Ticianas pradėjo dirbti vieninteliu likusiu įtakingiausiu to meto Europos užsakovui, kuriam dar nebuvo dirbęs -− Romos popiežiui. [[Paulius III]] viešėjo Bolonijoje ir Feraroje, kur Ticianas jį aplankė ir nutapė portretą. Popiežius jame pavaizduotas pagal Rafaelio Julijaus II portreto suformuotą popiežių portreto tradiciją -− sėdintis kėdėje, atsipalaidavęs, tarsi nematantis žiūrovo. 1545 m. Ticianas nutapė Venecijos dožo Andrea Gritti portretą ir atvyko į Romą, kur viliojo turtingi užsakovai, ypač galinga popiežiaus [[Farnezės|Farnezių]] giminė. Ticiano gidu po „amžinąjį miestą“ buvo popiežiaus paskirtas [[Džordžas Vazaris]]. TicianuiTiciano apsilankymas irkūryboje susipažinimas su Rafaelio, Mikelandželo, [[Bramantė]]s ir kitų menininkų kūriniais nepaliko didelio pėdsako. Jam tuo metu buvo virš 50 metų ir jis buvo susiformavusiu menininku. Visgi Mikelandželo „[[Paskutinis teismas (Mikelandželas)|Paskutinio teismo]]“ freskos motyvų pėdsakų galima įžvelgti keleto sekančių metų Ticiano kūryboje. Pagrindiniu Ticiano darbu Romoje tapo portretas „Popiežius Paulius III su anūkais Otavijumi ir Alesandru Farnezėmis“. Portretas nebuvo baigtas, galma spėti, dėl to, kad jame pavaizduoti sudėtingi popiežiaus ir jo anūkų psichologiniai santykiai. Šis portretas tikriausiai modeliuotas pagal Rafaelio garsųjį „Leonopopiežiaus Leono X su dviem kardinolais“kardinolais portretą.
[[Vaizdas:Titian - Pope Paul III with his Grandsons Alessandro and Ottavio Farnese - WGA22985.jpg|miniatiūra|kairėje|200px210px| „Popiežius Paulius III su anūkais Otavijumi ir Alesandru Farnezėmis“ (1545-46, [[Kapodimontės muziejus]], [[Neapolis]])]]
[[Vaizdas:Tizian 082b.jpg|miniatiūra|kairėje|200px210px| „Karolis V Miulbergo mūšio metu“ (1548, [[Prado muziejus]], [[Madridas]])]]
 
1545 m. Romoje Ticianas Alesandro Farnezės užsakymu nutapė „[[Danaja (Ticianas)|Danają]]“, kuri tapo prototipu grupei vėlesnių tos pačios temos paveikslų. Darbo metu Ticianą Belvederio rūmuose aplankė [[Džordžas Vazaris]] ir [[Mikelandželas]]. Jiems išėjus Mikelandželas aukštai įvertino Ticiano stilių ir spalvų valdymą, tačiau apgailėjo tai, kad Ticianas, kaip ir kiti Venecijos dailininkai, nesimokė tinkamai piešimo technikos. Iš Mikelandželo žodžių ir, greičiau, dar ir Vazario nuostatos, kilo savotiškas mitas, kad Ticiano sugebėjimai valdyti liniją buvo prasti. Iš tikro išlikę Ticiano piešiniai rodo talentingą piešimo techniką ir, kas iš tikro užkliuvo Džordžui Vazariui, tai venecijietiškos dailės metodas, kurį jis laikė ydingu. Ticianas drobėje tik apmesdavo planuojamo paveikslo kontūrus raudona anglimi ar teptuku ir iškart tapydavo dažais. Florentietiškas metodas apėmė ypač kruopštų būsimų paveikslo figūrų anatominę ir judesio analizę piešiniuose, iš kurių vėliau buvo atrenkamas geriausiai vykęs variantas. Tokiu būdu paveiksluose pavykdavo pasiekti aukštą idealistinį figūrų vaizdavimą. Ticiano kūrybos jėga kaip tik slypi jo tapybos impulsyvume, neužbaigtume, netgi grubiame dažų užnešime. Vėliau Vazaris aplankė Ticianą jo dirbtuvėje Venecijoje, kur rado dailininką, tapantį dažus ant drobės tiesiog pirštais.
 
1548 m. Ticianas keliavo į [[Augsburgas|Augsburgą]], Karolio V dvarą. Čia sukūrė raito Karolio V portretą paveiksle „Karolis V Miulbergo mūšio metu“, kurį Ticianui užsakė [[Marija Austrijietė]] imperatoriui įveikus protestantus prie Vokietijos Miulbergo miesto.<ref>[https://www.museodelprado.es/en/the-collection/online-gallery/on-line-gallery/obra/emperor-carlos-v-on-horseback/ Prado muziejus]</ref> Kitas imperatoriaus portretas vaizduoja jį sėdintį kėdėje. Iš tų laikų kilęs anakdotasanekdotas, kurį papasakojo Ticiano XVII a. biografas Karlas Ridolfis. Esą, kai Ticianas tapė, į kambarį įėjo Karolis V ir Ticianui iš rankų iškrito teptukas. Imperatorius pasilenkė ir pakėlė teptuką. Ticianas atsiklaupė prieš jį ir tarė: „''Jūsų tarnas nevertas tokios garbės''“. [[Imperatorius Karolis V]] atsakė: „''Ticianui patarnauti negėda ir pačiam imperatoriui''“.<ref>[http://oaj.oxfordjournals.org/content/2/2/7.extract Charles Hope]</ref> Istorija siejama su antikiniu pasakojimu apie dailininką [[Apelis|Apelį]] ir [[Aleksandras Makedonietis|Aleksandrą Makedonietį]]. 1547 m. Ticianas užbaigė vienintelį žinomą grupinį portretą „Vendraminų šeima, pagarbinantįpagarbinanti Tikrojo Kryžiaus reliktą“.
 
Po 1550 m. Ticianas buvo labai pasiturinčiu Venecijos piliečiu. Jo pajamas sudarė ne ven pajamos iš paveikslų, bet ir iš žemės ūkio veiklos, komercijos. 1556 m. [[imperatorius Karolis V]] pasitraukė iš sosto į vienuoyną ir kartu pasiėmė Ticiano paveikslą „Trejybė“ (arba „Paskutinis teismas“), baigtą 1554 m. Kitu svarbiausiu Ticiano užsakovu tapo Karolio V įpėdinis karalius [[Pilypas II Habsburgas|Pilypas II]], kuriam per sekančius 25 metus dailininkas siuntė pačius geriausius savo paveikslus. Ticianas jau 1548 m. buvo nutapęs pirmąjį Pilypo II portretą (neiššlikęs), apie 1550 m., antros viešnagės [[Augsburgas|Augsburge]] metu − antrąjį, kuriame Pilypas vaizduojamas su šarvais. Pastarasis jaunajam sosto įpėdiniui, kuriam tuo metu buvo 24, nepatiko. 1556 m. Ticianas pradėjo trijų paveikslų seriją pagal [[Ovidijus|Ovidijaus]] „Metamorfozes“. Du iš jų: „Diana ir Akteonas“ ir „Diana ir Kalistonė“, 1559 m. buvo pasiųsti karaliui. Trečiasis, „Akteono mirtis“, taip ir nebuvo pabaigtas, rastas po Ticiano mirties jo dirbtuvėse. Vėlyvieji Ticiano mitologiniai paveikslai tapo psichologiškai sudėtingesniais, dramatiškesniais už ankstyvuosius, kuriuose daugiausia buvo vaizduojamas nerūpestingas antikinių herojų ir dievų gyvenimas. Apie 1559−1562 m. Ticianas nutapė „Europos pagrobimą“, dar vieną paveikslą Pilypui II. Gali būti, kad tarp karaliaus ir dailininko buvo susitarimas dėl tapybos darbų.
Po [[Giorgione|Džordžonės]] ir Giovanni Bellini mirties Ticianas Venecijos mokykloje nebeturėjo rimtų konkurentų. 60 metų jis išbuvo absoliutus Venecijos dailės lyderis, o nuo 1516 m. vietoj Giovanni Bellini iš senato gaudavo penciją.
 
Apie 1558 m. nutapytas „Kristaus guldymas į karstą“ ir 1560 m. − „Geroji naujiena“ San Salvatore bažnyčiai Venecijoje rodo gilėjantį dramatizmą Ticiano religiniuose paveikluose, sąmoningą neužbaigtumą. [[Džordžas Vazaris]] skeptiškai vertino šiuos paveikslus, tikino, kad jie pakenkė Ticiano reputacijai ir geriau dailininkas jų išvis nebūtų tapęs. Kartu Vazaris labai tiksliai nusakė Ticiano vėlyvosios tapybos pasikeitimo esmę: plačių ir gilių potėpių naudojimą, kurie iš toliau žiūrovų akyse susiliedavo į puikų vaizdą, nors iš arti paveikslas atrodydavo atliktas labai nerūpestingai. Vėlesnių tyrinėtojų nuomone, technikos pasikeitime pasireiškė Ticiano palinkimas į [[manierizmas|manierizmą]] vėlesnėje kūryboje. Ticianas buvo žymiausiu to meto Venecijos dailininku, bet dėl to, kad dauguma jo paveikslų buvo užsakomi iš užsienio, po 1560-ųjų susidarė sąlygos iškilti kitiems dailininkams, kurie buvo stipriai įtakoti Ticiano − [[Tintoretas|Tintoretui]] ir [[Paolas Veronezė|Paolui Veronezei]]. Apie 1570 m. Ticianas nutapė vėlyvąjį „Dyglių vainiko uždėjimą“, „Tarkiną ir Lukreciją“ ir „Marsijo odos nudyrimą“. Tarp garsiausių jo vėlyvųjų darbų: „Šv. Lauryno mirtis“ (apie 1567, dabar Madride), kurtas pagal dar ankstesnį 1548 m. atliktą altoriaus paveikslą Venecijos ''Gesuiti'' bažnyčioje. Paskutinio paveikslo, kuris buvo skirtas [[Frari]] bažnyčiai, Ticianas nebaigė. Jo „Pietą“ užbaigė mokinys [[Palma Jaunesnysis]].
Ticianas buvo apie 90 metų, kai [[1576]] m. [[rugpjūčio 27]] d. mirė nuo [[maras|maro]], siaubusio Veneciją. Jis buvo vienintelė Venecijos maro auka, kuriai pagerbti surengtos laidotuvės bažnyčioje. Jis buvo palaidotas Frari bažnyčioje ([[Santa Maria Gloriosa dei Frari]]), kaip buvo ketinta, o jo „Pietą“ pabaigė [[Palma Jaunesnysis]]. Ticianas guli netoli žymaus savo paveikslo „Pezaro Madonos“ („Madonna di Ca' Pesaro“). Joks paminklas nežymėjo jo kapo, kol žymiai vėliau Veneciją valdantys Austrijos pareigūnai įgaliojo [[Antonio Canova|Antonio Canovą]] pastatyti paminklą, tačiau šiam buvo palaidota Kanovos širdis, o dailininkui XIX a. sukurtas dar kitas monumentas.▼
[[Vaizdas:Tizian 053.jpg|miniatiūra|dešinėje|230px| „Pieta“ (apie 1576, [[Akademijos galerija (Venecija)|Akademijos galerija]], [[Venecija]])]]
 
▲Ticianas buvo apie 90 metų, kai [[1576]]  m. [[rugpjūčio 27]] d. mirė nuo [[maras|maro]], siaubusio Veneciją. Jis buvo vienintelė Venecijos maro auka, kuriai pagerbti surengtos laidotuvės bažnyčioje. Jis buvo palaidotas Frari bažnyčioje ([[Santa Maria Gloriosa dei Frari]]), kaip buvo ketinta, o jo „Pietą“ pabaigė [[Palma Jaunesnysis]]. Ticianas guli netoli žymaus savo paveikslo „Pezaro Madonos“ („Madonna di Ca' Pesaro“). Joks paminklas nežymėjo jo kapo, kol žymiai vėliau Veneciją valdantys Austrijos pareigūnai įgaliojo [[Antonio Canova|AntonioAntonijų CanovąKanovą]] pastatyti paminklą, tačiau šiamšiame buvo palaidota Kanovos širdis, o dailininkui XIX a. sukurtas dar kitas monumentas. Iš karto po Ticiano mirties tos pačios epidemijos metu mirė jo sūnus ir tapybos asistentas Orazio. Jo prabangią vilą maro metu nusiaubė vagys.
Iš karto po Ticiano mirties tos pačios epidemijos metu mirė jo sūnus ir tapybos asistentas Orazio. Jo prabangią vilą maro metu nusiaubė vagys.
 
Ticianas vertinamas vienu iškiliausių dailininkų Europos meno istorijoje. Nagrinėjant renesanso dailę jo vardas minimas iškart po Leonardo da Vinčio, Mikelandželo ir Rafaelio.
Jam gyvam esant buvo pramintas Kadoru (it. ''il Cadore'') pagal gimtinės pavadinimą. Pravardė dažnai pavartojama poetine, romantine prasme. Ticiano tapyba paveikė kartas vėlesnių Europos menininkų. Tarp jo įtakotų ne vien plejada Venecijos dailininkų, bet ir žymūs Europos dailės meistrai: [[Rubensas]], [[Antonis van Deikas]], [[Diegas Velaskesas]], [[Rembrantas]] ir daugelis kitų. Didžiausia Ticiano darbų kolekcija, apie 60 kūrinių, sukaupta Madrido [[Prado muziejus|Prado muziejuje]]. Dėl milžiniško kūrybinio palikimo Ticiano paveikslai yra vieni iš labai nedaugelio senųjų Europos dailės meistrų kūrinių, kuriuos vis dar galima įsigyti rinkoje. 2012 m. [[Londono nacionalinė galerija]] kartu su [[Škotijos nacionaline galerija]] iš visuomenės paaukotų lėšų įsigijo Ticiano „Dianą ir Akteoną“ už 45 mln [[Svaras sterlingų|svarų]] (71,7 mln. [[JAV doleris|JAV dolerių]]).<ref>[http://www.bbc.com/news/entertainment-arts-17220446 BBC News]</ref> 2003 m. Los Andželo [[J. Paul Getty muziejus]] įsigijo „Markizo Alfonso d'Avalos su šarvais portretą“ už 71,7 mln. [[JAV doleris|JAV dolerių]].<ref>[http://www.telegraph.co.uk/culture/art/3612751/The-70-million-soldier.html The Telepgraph]</ref>
 
== Darbų galerija ==
eilutė 104 ⟶ 106:
Image:Titian - The Tribute Money - Google Art Project (715452).jpg| „Mokesčių pinigai“ (apie [[1516]], [[Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene]])
Image:Titian - St Mary Magdalene - WGA22795.jpg| „Marija Magdalena“ (apie [[1532]], [[Piti rūmai]], [[Florencija]])
Image:Tizian 103.jpg| „Geroji naujiena“ (apie [[1564]], San SalvadorSalvatore, [[Venecija]])
Image:Titian - Virgin and Child - WGA22835.jpg| „Madona su Kūdikiu“ ([[1560]]-65, [[Akademijos galerija (Venecija)|Akademijos galerija]], [[Venecija]])
Image:Titian - Martyrdom of St Lawrence - WGA22837.jpg| „Šv. Lauryno mirtis“ ([[1567]], San Lorenzo, [[Eskorialas]], [[Madridas]])
eilutė 111 ⟶ 113:
=== Alegorinės mitologinės scenos ===
<gallery>
 
Image:Tiziano - Amor Sacro y Amor Profano (Galería Borghese, Roma, 1514).jpg| „[[Dangiškoji ir žemiškoji meilė]]“ ([[1514]], [[Borgezės galerija]], [[Roma]])
Image:Titian - Venus Anadyomene - WGA22866.jpg| „Venera Anadiomenė“ (apie [[1520]], [[Nacionalinė Škotijos galerija]], [[Edinburgas]])
Image:TitianTizian - Venus andwith Cupidthe withOrgan anPlayer Organist(Gemäldegalerie Berlin) - WGA22898Google Art Project.jpg| „Venera ir Kupidonas su vargonininku“ ([[1548]]-49, [[Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene]])
Image:TizianVenus 012prado.jpg| „[[Danaja„Venera (Ticianas)|Danajė]]“ir Adonis“ (apie [[15531550]]-54, [[Prado muziejus]], [[Madridas]])
Image:VenusTizian prado012.jpg| „Venera ir Adonis“„[[Danaja (apieTicianas)|Danajė]]“ ([[15501553]]-54, [[Prado muziejus]], [[Madridas]])
</gallery>
 
eilutė 122 ⟶ 123:
 
<gallery>
Image:TitianTiziano - WomanFlora with- aGoogle MirrorArt - WGA22913Project.jpg| „Moteris su veidrodžiu“„Flora“ (apie [[15141520]], [[LuvrasUficių galerija]], [[ParyžiusFlorencija]])
Image:TizianVecellio 071di Gregorio Tiziano - L'imperatore Carlo V con un cane.jpg| „Vincenzo„Karolis MostiV portretas“su (apiešunimi“ ([[15201533]], [[PitiPrado rūmaimuziejus]], [[FlorencijaMadridas]])
Image:TizianTitian 056b- Ranuccio Farnese - Google Art Project.jpg| „[[Izabelė„Ranučio Estė|Izabelės Estės]]Farnezės portretas“ (apie [[15341542]]-36, [[MenoNacionalinė istorijosVašingtono muziejusdailės Vienojegalerija]])
Image:Clarissa Strozzi.jpg| „Clarissa„Klarisos StrozziStroci portretas“ ([[1542]], [[Paveikslų galerija Berlyne]])
Image:Tizian - Bildnis des Jacopo de Strada.jpg| „Jakopo Strados portretas“ (apie [[1567]]-68, [[Meno istorijos muziejus Vienoje]])
</gallery>
eilutė 131 ⟶ 132:
== Išnašos ==
{{ref}}
== Nuorodos ==
 
{{Commons|Category:Titian}}
* [http://www.wga.hu/frames-e.html?/bio/t/tiziano/biograph.html wga.hu]
* [http://www.newadvent.org/cathen/14742a.htm Katalikų enciklopedija]
* [http://members.efn.org/~acd/vite/VasariTitian1.html Encyclopaedia Britannica]
* [http://members.efn.org/~acd/vite/VasariTitian1.html Ticiano biografija [[Giorgio Vasari]] „[[Le Vite]]“ (anglų k.)]
 
[[Kategorija:Italijos tapytojai|Tiziano]]
 
{{Link FA|es}}
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Tiziano_Vecelli"