Tiziano Vecelli: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
papildyta |
|||
Eilutė 3:
| vardas = Ticianas
| paveikslėlis = Tizian 090.jpg
| paveikslėlio apibūdinimas = Ticiano autoportretas (apie
| paveikslėlio dydis = 180px
| gimimo data = apie [[1480]]-[[1490]] m.
Eilutė 41:
== Biografija ==
=== Jaunystė ir išgarsėjimas ===
Ticiano tiksli gimimo data nežinoma. Kai jis buvo senas, viename laiške [[Pilypas II Habsburgas|Pilypui II]] tvirtino, kad yra gimęs [[1477]] m., bet tai mažai tikėtina.<ref name="NG">Cecil Gould, The Sixteenth Century Italian Schools, National Gallery Catalogues, London 1975, ISBN 0-947645-22-5</ref> Paprastai priimama, kad jis gimė 1480–1490 m. laikotarpiu Pjevė di Kadorės kaime, tuometinėje [[Venecijos respublika|Venecijos respublikoje]], [[Dolomitinės Alpės|Dolomitinių kalnų]] papėdėje. Jis buvo Gregorijaus Večelio ({{it|Gregorio di Conte dei Vecelli}}), pasižymėjusio tarybos nario ir kario, ir jo žmonos Liučijos sūnus. Jo tėvas buvo Pjevė di Kadorės pilies valdytojas ir vietoj savininkų prižiūrėjo vietines kasyklas<ref name="DJ">David Jaffé (ed), Titian, The National Gallery Company/Yale, London 2003, ISBN 1 857099036</ref>. Daugybė giminaičių, įskaitant senelį, buvo notarai ir šeima buvo gerai įsitvirtinusi apylinkėse, kurias valdė Venecija. Dailininko ryšiai su gimtosiomis vietomis buvo labai stiprūs: jis išlaikė nuosavą namą ir nuolat lankydavosi kaime per visą savo gyvenimą.
[[Vaizdas:
[[Vaizdas:Tizian 078.jpg|miniatiūra|kairėje|200px| „Vyro portretas“ (apie 1512, [[Londono nacionalinė galerija]]). Paveikslas ilgai buvo klaidingai laikomas [[Ariostas|Ariosto]] portretu]]
Anot Ludoviko Dolčės, iš 1557 m. išleisto traktato „''Dialogo della Pittura''“, sulaukęs 9 metų Ticianas ir jo brolis (Frančeskas, kuris tikriausiai atvyko vėliau) buvo nusiųsti pas dėdę Venecijoje, kad taptų dailininkų mokiniais. Nežymus dailininkas ir meno dirbinių prekiautojas Sebastianas Cukatas, kurio sūnūs tapo žymiais mozaikininkais ir kuris tikriausiai buvo šeimos draugas, suorganizavo, kad broliai patektų į pagyvenusio [[Gentile Bellini|Džentilės Belinio]] studiją, iš kurios jie perėjo pas jo brolį [[Giovanni Bellini|Džovanį Belinį]]<ref name="DJ"/>. Anot [[Giorgio Vasari|Džordžo Vazario]], iš 1568 m. išlaistų [[Gyvenimai (Vasari)|biografijų]] Ticianas iš pat pradžių mokėsi pas Džovanį Belinį. Tuo metu Beliniai, ypač Džovanis, buvo svarbiausi dailininkai mieste. Ticianas jų dirbtuvėse rado grupę maždaug savo amžiaus jaunuolių, tarp kurių buvo [[Palma Vecchio|Džovanis Palma da Serinalta]], [[Lorencas Lotas]], [[Sebastiano del Piombo|Sebastianas
Apie 1505–1510 m. iš Džovanio Belinio studijos iškilo trys pagrindiniai naujosios kartos Venecijos dailininkai: [[Džordžonė]], [[Sebastiano del Piombo|Sebastianas
[[1507]]–[[1508]] m. Džordžonė buvo valstybės išrinktas sukurti [[freska]]s ant atstatytos ''Fondaco dei Tedeschi'', vokiečių pirklių įstaigos, sienų. Ticianas ir Morto da Feltre dirbo kartu su juo. Freskos pražuvo gaisro metu, keli fragmentai išliko. Kai kurie jų darbai žinomi iš Fontanos graviūrų. Ticianas tapo [[
Po ankstyvos [[Džordžonė]]s mirties [[1510]] m. Ticianas kurį laiką tapė Džordžonei būdinga maniera ir užbaigė keletą jo paveikslų, tarp jų „[[Mieganti Venera|Miegančią Venerą]]“, bet greitai jis išvystė savo stilių, kuriam būdinga drali ir ekspresyvi tapymo technika, scenų dinamika. 1511 m. iš Venecijos į Romą išvyko Sebastianas
Iki 1510 m. nėra dokumentuotas nei vienas Ticiano darbas. Šiais metais Ticinas gavo užakymą freskoms Padujos ''Scuola del Santo'' įstaigoje. Neabejotinai Ticianas jau tuomet turėjo būti gerai žinomu dailininku ir sukūręs reikšmingų darbų, nes kitaip nebūtų gavęs prestižinio užsakymo. [[Heraklis|Heraklio]] [[freska]] Morosini rūmuose, kai kurių ekspertų nuomone, yra ankstyviausias Ticiano darbas. Tarp priskiriamų ankstyvųjų darbų minimas paveikslas „Jakopas Pezaras, pristatomas Šv. Petrui popiežiaus Aleksandro VI“, kuris rodo Džovanio Belinio įtaką. Ticianas tuo metu nutapė keletą mažų [[Madona (menas)|madonos su kūdikiu]] žanro paveikslų, tarp kurių išsiskiria „Madona čigonė“ ([[Meno istorijos muziejus (Viena)|Vienos meno istorijos muziejus]], pavadintas taip, nes vaizduojama madona yra juodbruva). Kitas ankstyvasis paveikslas – „Marijos ir Elžbietos apsilankymas“ ([[Akademijos galerija (Venecija)|Akademijos
Ticiano talentas freskoms pasireiškė jo darbuose, nutapytuose [[1511]] m. [[Paduja|Padujoje]] [[Karmelitai|Karmelitų]] bažnyčioje ir Scuola del Santo. Iš
[[Vaizdas:Tizian 041.jpg|dešinėje|miniatiūra|225px|Ticianui prireikė dvejų metų (1516–1518) užbaigti aliejinį paveikslą „Mergelės Marijos paėmimas dangun“ (''Assunta''), kurio dinaminė trinarė kompozicija ir puošni spalvų schema išgarsino jį kaip geriausią dailininką į šiaurę nuo [[Roma|Romos]].]]
[[1512]] m. Ticianas iš Padujos grįžo į Veneciją. Tuo metu daugiausiai dirbo vidutinės klasės užsakovams. 1512 m. „Vyro portretas“ tikriausiai vaizduoja vieną iš šių užsakovų. Portretas novatoriškas savo dinamizmu. Paveikslo veikėjas tarsi atsisuka pasitikti žvilgsniu žiūrovo. Turtinės vaizduojamo veikėjo padėties tvirtumą rodo ant
1514 m. sukurtas alegorinis, lyrinis paveikslas „[[Dangiškoji ir žemiškoji meilė]]“ dar turi Džordžonei būdingo poetiškumo, bet greitu laiku Ticianas pasuko prie gyvų ir dinamiškų scenų vaizdavimo.<ref>[http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/oi/authority.20110803104741422 Oxford Reference]</ref> Šio stilistinio pasikeitimo išraiška tapo altoriaus paveikslas „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje. Paveikslas užsakytas 1516 m., kai mirė Džovanis Belinis, ir šis užsakymas rodo Ticiano pripažinimą pagrindiniu miesto dailininku. Paveikslas pašventintas 1518 m. gegužės 20 d. ir pralenkė visus iki tol sukurtus Ticiano paveikslus didybe, dinamika, kompozicijos sudėtingumu ir spalvų puošnumu. Paveikslas iki šiol laikomas didžiausiu, kada nors atliktu ant medžio. Jo matmenys 960 x 360 cm.<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 77</ref> Paveikslas sukėlė sensaciją ir tapo lemiamu išgarsinant Ticiano vardą Italijoje ir po to − užsienyje, bei vienu svarbiausių Venecijos dailės istorijoje. „Mergelės Marijos paėmime į dangų“ vaizduojama [[Mergelė Marija]] tarp angelų, kylanti į dangų, kur ją pasitinka [[Dievas Tėvas]], apačioje Mariją lydinčiais vaizduojami [[apaštalai]]. Pusapvalė debesų juosta atskiria žemiškąją erdvę nuo dangiškos. Dangaus auksinė [[šviesa]] apšviečia angelų veidus.
Po [[Giorgione|Džordžonės]] ir Giovanni Bellini mirties Ticianas Venecijos mokykloje nebeturėjo rimtų konkurentų. 60 metų jis išbuvo absoliutus Venecijos dailės lyderis, o nuo 1516 m. vietoj Giovanni Bellini iš senato gaudavo penciją.▼
=== Brandos metai ir tarptautinė šlovė ===
1520 m. Ticianas gavo užsakymą sukurti 5 dalių altoriaus paveikslą „Kristaus prisikėlimas su Šv. Nazatijumi ir Celsiu“, kuris buvo užsakytas popiežiaus legato Venecijoje vyskupo Altobello Averoldo. Paveikslas buvo skirtas ''Santi Nazaro e Celso'' bažnyčiai [[Brešija|Brešijoje]].<ref>Bruce, Cole. Titian and Venetian painting, 1450-1590. Westview Press, - 1999. ISBN 0-8133-9043-5. p. 80</ref> Jame Kristaus prisikėlimas iš kapo vaizduojamas dar energingesniu nei Marijos kilimas Frari altoriuje. Kristaus pakilimą akomponuoja dramatiškas peizažas. Paveikslo kairėje vaizduojamas klūpantis rėmėjas Altobello Averoldo, dešinėje − [[Šv. Sebastijonas]]. Paveikslas rodo, kad Ticianas tuo metu jau buvo susipažinęs su [[Rafaelis|Rafaelio]] ir [[Mikelandželas|Mikelandželo]] darbais, kurių pavyzdžiai plito graviūrų pavidalu po visą Italiją. Tiesa, sunku nustatyti, ar Ticianas buvo matęs originalius Rafaelio ir Mikelandželo kūrinius tuo metu. Tomimesnes sąsajas su centrinės Italijos dailininkų kūryba gali rodyti „Kristaus guldymas į karstą“ (dabar [[Luvras|Luvre]]), sukurtas apie 1525 m. ir buvęs [[Mantuja|Mantujos]] markizų Gonzagų kolekcijoje. Paveikslo elementai panašūs į tos pačios temos 1508 m. Rafaelio garsų darbą, kurį Ticianas galėjo žinoti iš graviūrų.
Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą. Tai portretas, vaizduojantis tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Kartu nėra abejonių, kad paveiksle vaizduojamas realios moters, tikriausiai kurios nors Venecijos žymios [[kurtizanė]]s, portretas. Alegorinį paveikslo pobūdį mažina kruopščiai vaizduojamos to meto detalės: šukuosena, rūbai. Paveikslas pramintas „Flora“ buvo tik XX a. [[Flora (mitologija)|Floros]], gėlių deivės simboliu, galima laikyti portreto herojės dešinėje rankoje laikomus žiedus ir lapus. „Flora“ savo gyvybingumu ir erotiškumu ženkliai skiriasi nuo Džordžonės garsiojo portreto „Laura“, kuriuo prasidėjo Venecijos dailėje šio žanro tradicija.
1519 m. Pezaro įtakinga giminė užsakė altoriaus paveikslą vėl [[Santa Maria Gloriosa dei Frari]] bažnyčioje Venecijoje. Šis paveikslas buvo skirtas Venecijos laivyno pergalei Santa Maura mūšyje prieš [[Osmanų imperija|turkus osmanus]] paminėti. Laivynui vadovavo vyskupas-admirolas Jakopas Pezaras, kurį Ticianas jau buvo pavaizdavęs viename ankstyvųjų savo paveikslų. Nors Venecijos pergalė mūšyje buvo menka, tačau tai nesutrukdė Pezaro giminei užsakyti didingą altoriaus paveikslą, kuris labiau liudijo ne tiek apie karinę sėkmę, kiek pačios Pezaro giminės didybę. Paveikslas, paprastai žinomas „Pezaro madonos“ pavadinimu, buvo dar novatoriškesnis už gretimai nutapytą „Marijos paėmimą“ ir laikomas dar vienu iš pačių garsiausių Ticiano ir Venecijos dailės darbų. Jame Ticianas galėjo kiek atsiplaiduoti nuo ikonografinių taisyklių, kadangi paveikslas buvo skirtas ne didžiajam bažnyčios altoriuj. Jame Ticianas sulaužė tradicinį altoriaus paveikslų veikėjų vaizdavimą, išdėstydamas veikėjus ne viename plane ties žiūrovo akimis, o diagonaliai. Šiai tapybai tikriausiai turėjo poveikį novatoriškas [[Sebastiano del Piombo|Sebastiano del Pjombo]] altoriaus Šv. Jono Chrizostomo paveikslas, atliktas apie 1510 m. „Pezaro madonos“ erdvė atrodo iracionalia ir labai skirtinga nuo Rafaelio mokyklos kruopščiai suplanuotų, simetriškų erdvių. Sunku nustatyti, kokiame pastate yra paveiksle vaizduojamas Madonos sostas ir kur nueina ar ką remia vaizduojamos kolonos. Paveikslas užbaigtas 1526 m. ir įtakojo vėlesnius [[barokas|baroko]] kūrinius, kuriuose intuityviam paveikslo objekto vaizdavimui atiduodama pirmenybė prieš racionalaus planavimo ir paruošimo metodus.
▲Po [[Giorgione|Džordžonės]] ir Giovanni Bellini mirties Ticianas Venecijos mokykloje nebeturėjo rimtų konkurentų. 60 metų jis išbuvo absoliutus Venecijos dailės lyderis, o nuo 1516 m. vietoj Giovanni Bellini iš senato gaudavo penciją.
Ticianas buvo apie 90 metų, kai [[1576]] m. [[rugpjūčio 27]] d. mirė nuo [[maras|maro]], siaubusio Veneciją. Jis buvo vienintelė Venecijos maro auka, kuriai pagerbti surengtos laidotuvės bažnyčioje. Jis buvo palaidotas Frari bažnyčioje ([[Santa Maria Gloriosa dei Frari]]), kaip buvo ketinta, o jo „Pietą“ pabaigė [[Palma Jaunesnysis]]. Ticianas guli netoli žymaus savo paveikslo „Pezaro Madonos“ („Madonna di Ca' Pesaro“). Joks paminklas nežymėjo jo kapo, kol žymiai vėliau Veneciją valdantys Austrijos pareigūnai įgaliojo [[Antonio Canova|Antonio Canovą]] pastatyti paminklą, tačiau šiam buvo palaidota Kanovos širdis, o dailininkui XIX a. sukurtas dar kitas monumentas.
|