Samurajus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Felicilijonas (aptarimas | indėlis)
Pakeičiau kalavijas į kardas, nes tai yra du skirtingi ginklai. Kalavijai yra tiesūs ir dažniausiai dviašmeniai. Tuo tarpu, visi puikiai žino , jog pagrindinis samurajų ginklas buvo katana- lenktas kardas, kurio tik viena ašmenų pusė yra aštri.
Eilutė 7:
Samurajų luomas iškilo ir susiformavo 11-12 a (vėlyvajame [[Heian laikotarpis|Heian laikotarpyje]]) trijų tuo metu Japonijoje pagrindinių klanų, – [[Minamoto]], [[Fujiwara]] ir [[Taira]], – karų dėl žemės metu. Kai kurie turėjo ryšių su valdančiąja kasta, kiti buvo samdiniai. Samurajai buvo labai lojalūs savo [[daimio]] (kunigaikščiams), mainais už tai gaudami žemių ir galios. Kiekvienas daimio savo ruožtu naudojosi samurajais, kad apgintų savo žemes ir išplėstų jų valdas.
 
Ilgainiui samurajai tapo puikiais kovotojais tiek raiti, tiek ir ant žemės. Mokėsi beginklės ir kovos su ginklais. Ankstyvieji kariai pabrėždavo kovą su [[lankas (ginklas)|lanku]] ir [[strėlė]]mis, „artimai“ kovai ir priešininkų nukirsdinimui naudojo [[kalavijas|kalavijuskardus]]. [[Kamakuros laikotarpis|Kamakuros laikotarpiu]] kovos su mongolais [[XIII amžius|XIII a.]] pakeitė samurajų kovos stilių. Jie ėmė dažniau naudoti kalavijąkardus, [[ietis]] ir [[naginata|naginatą]], galiausiai raitą kovą pakeitė kova ant žemės.
 
Tuo metu atsirado samurajų kodekso [[bušido]] užuomazgos. Idealiu samurajai vadino karį stoiką, kuris laikėsi šio kodekso, karys taip pat turėjo būti drąsus, garbingas ir ištikimas gyvybei. Ritualinė savižudybė [[seppuku]] laikyta kaip alternatyva [[negarbė|negarbei]] ar pralaimėjimui. Tada labai sureikšmintas [[Japoniškas kardas|kalavijokardo]] kultas.
 
Kariams buvo suteikta privilegija nešioti du kalavijuskardus (''daisho''), o taip pat jiems buvo leista bet kuriuo metu nužudyti jį įžeidusį pilietį. Ilgasis kalavijaskardas (''daito'' – [[katana]]) buvo daugiau nei 60 cm ilgio, trumpasis (''shoto'' – [[vakizaši]]) – 30-60 cm ilgio.
 
Pasibaigus feodaliniams vidaus karams, [[XVII amžius|XVII amžiaus]] pradžioje suvienijus Japoniją, luomo reikšmė ėmė smukti. [[Edo laikotarpis|Edo laikotarpiu]] (1603–1867) iš samurajų buvo atimtas tiesioginis kaimų valdymas, juos perkėlė į miestą ir suteikė valdininko [[atlyginimas|atlyginimą]]. Taip pat buvo leista užimti [[valdininkas|valdininko]] vietas. Samurajai tapo [[valstietis|valstiečių]] bruzdėjimų malšintojais, dalis tapę [[roninas|roninais]], ėmė verstis [[amatai]]s ir [[prekyba]]. Tačiau [[XIX amžius|XIX]] amžiaus viduryje vis dar buvo apie pusę milijono samurajų.