Velnias (lietuvių mitologija): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atšauktas naudotojo 46.251.54.73 (Aptarimas) darytas keitimas 4586682 |
|||
Eilutė 1:
{{otheruse|mitologinę figūrą lietuvių mitologijoje|velnią krikščionybėje|[[Šėtonas]]}}
{{Baltų religija}}
'''Velnias''' ('''Kaulinis senis''')
Kartais velnias laikomas
Pavadinimas yra tos pačios šaknies kaip '''vėlė''', '''velė''', '''vėlinės''', '''vėlionis''', '''vėliukas'''. Tokiais vardais [[pagonybė]]s laikais buvo vadinamos teisingųjų žmonių vėlės. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis. Jis padėdavo siekiantiems geresnio gyvenimo, baudė klastingus išdavikus. Nuskriaustą ar užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, duodavo jam turto, o užmušėją nužudydavo.
Seniausiuose mituose Velniai artimi dvaselėms [[kaukas|Kaukams]], gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Sausros metu šias dvasias persekioja ir užmuša dievaitis [[Perkūnas]]. Taip pat Perkūnas muša mažų žmogelių pavidalo būtybes
Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.
Atėjus [[krikščionybė|krikščionybei]] velnias buvo paverstas piktąja dvasia ([[Šėtonas|Šėtonu]]), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.
Šalia [[Dievas|Dievo]] ir [[Perkūnas|Perkūno]] trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniaisiais šimtmečiais. Dar 1761
Lyginamoji indoeuropiečių [[mitologija]] rodo Velą (Veliną) buvus analogišką senovės indų dievybei [[Varūna]]i, persų Ahūra Mazdai, skandinavų Odinui, airių Cū
Velinas mitologijoje
Prūsų Patolas buvo lietuvių ir latvių Velo (Velino) paralelė, S. Grunau teigimu, „aukščiausias prūsų dievas“. Patolo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. „Velnias yra Piktis“,- aiškinama K. Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas „Zorngott“, „Hölengott“. Apie 100 Lietuvos vietovardžių yra su šaknimi pikt-. Piktumo bruožas jungia jį su germanų Wodan: gotų k. wo Fs „piktas“ sen. anglų k. wod „įsiutęs, piktas, baisus“.
Velinas tautosakoje baudžia žmones nuolatiniu mirties reikalavimu, savo pinklėmis apraizgo gyvenimą. Sakmėse jis nuolatos vilioja žmones į mirtį: gaigalo, kito nepaprasto paukščio ar ožiuko pavidalu įklampina pelkėse; pasivertęs vilku, sudrasko; kaip baisi juoda žviegianti kiaulė mirtinai išgąsdina; pasivertęs juodu šunimi, kapinėse įkanda, ir žaizda negyja; jaujose ar pirtyse moterims nulupa odą; kaip žaltys užšokęs uogautojai ant kaklo pasmaugia ją arba jo negalima numesti; naktį, įsirangęs į lovą, gali mirtinai išgąsdinti, o užgulęs kaip maišas
Velino viena akis viską mato. Germanų dievas [[Odinas]] (Wodan) taip pat buvo vienaakis; vieną akį jis paaukojo už tai, kad atsigėrė stebuklingo vandens iš šaltinėlio, ištekančio iš kosminio medžio šaknų. Nuo to jis pasidarė visa žinantis ir numatantis. Senasis lietuvių Velinas turbūt irgi panašiai pasielgė. Apie vienos akies paaukojimą yra tokių faktų: anot K. Henenbergerio, kurio 1595
Aiškiaregiškumo motyvas nuolat pasitaiko sakmėse apie velnio vakarėlius ir šokius su muzikantais gražiausiuose rūmuose, kurie pavirsta pelkėmis, kai tik užgieda gaidys, o velnio šokdinti žmonės randami pasikorę
=== Legendos ===
* Neturtingas žmogus, neturėdamas ko valgyti ir pačią su vaikais maitinti, sumanė dvasiai Duliui atiduoti savo vėlę. Atėjęs Velnias pasakė, kad jis nenori jo vėlės, bet gali paskolinti pinigų. Po trejų metų žmogus turi atnešti skolą į tą pačią girią ir pašaukti jį: „Duliau, Duliau”. Atnešė Dulius jam maišą sidabrinių pinigų. Bet kai žmogus norėjo grąžinti skolą, girioje išgirdo balsą, kad Dulių [[Perkūnas]] nutrenkė, o pinigus žmogus gali pasilikti sau.
Neretai su '''Velinu''' ('''Vėlinu''') tapatinami
Apie žodžio '''velnias''' kilmę skaitykite straipsnyje [[induizmas|induizmo]] dievas [[Varūna]].
== Nuorodos ==
* [http://lietuviupasakos.lt/topics/pasakos-apie-velnia/ Lietuvių liaudies pasakos apie velnią]▼
{{wikiquote}}
{{Commons|Category:The Devil}}
▲* [http://lietuviupasakos.lt/topics/pasakos-apie-velnia/ Lietuvių liaudies pasakos apie velnią]
[[Kategorija:Lietuvių dievai]]
|