Krymčiakai: Skirtumas tarp puslapio versijų

|popvieta= {{flag|Izraelis}}: 600-700600–700<br />

'''Krymčiakai''' ([[krymčiakų kalba|krym.]] ''кърымчахлар''; {{ru|крымчаки}}; {{uk|кримчаки}})  – maža etninė grupė, tradiciškai išpažįstanti [[Rabinistinis judaizmas|rabinistinį judaizmą]], kalbanti sava [[krymčiakų kalba]] (gimininga [[Krymo totorių kalba]]i) ir susidariusi [[Krymas|Kryme]]. Dabar dauguma jų gyvena kituose kraštuose.

Krymčiakai save vadina krym. ''кърымчахлар'' (vns. ''кърымчах''). Iki 1917  m. jie save vadino ''еудилер'' 'judėjai' ir ''срэль балалары'' 'Izraelio sūnūs'.

* Pirmasis  – krymčiakai yra savarankiškas tiurkų [[etnosas]]<ref>Крымчаки. Составители Д. И. Реби, В. М. Ломброзо. Симферополь. 2001</ref>'

* antrasis  – krymčiakai yra etnolingvistinė [[Žydai|žydų]] grupė<ref>Кизилов М. Б. Крымчаки // Большая Российская энциклопедия. Т. 16. М., 2010.</ref><ref name="eleven">[http://www.eleven.co.il/?mode=article&id=12248&query=%CA%D0%DB%CC%D7%C0%CA%C8 Крымчаки] // Электронная еврейская энциклопедия.</ref>.

Pačių krymčiakų tarpe yra abiejų požiūrių šalininkų.

</ref><ref>[http://www.crimea-realty.net/node/896 К вопросу об этногенезе крымчаков в советской историографии. | Недвижимость в Крыму<!-- Заголовок добавлен ботом -->]</ref>

V. Zabolotnas tyrinėjo krymčiakų kraują, tikėdamasis rasti nesemitinės krymčiakų kilmės įrodymų.<ref>С. С. Заболотний. Кров’яні группи в караїмів і кримчаків // Бюллетені постійної ком. Вивчання кров 'яних угруповань при мед. секції Харк. наук. тов. — Харків, 1928. — С. 33-39; 10-12; 12-22</ref>.<ref>http://www.crimea-realty.net/node/896 К вопросу об этногенезе крымчаков в советской историографии.</ref>.

[[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] dokumentuose iki 1917  m. krymčiakai vadinti {{ru|евреи-крымчаки}} ''žydai krymčiakai'. Atlikus krymčiakų pavardžių analizę be [[TirukaiTiurkai|tiurkiškų]] aptiktos ir [[aškenaziai|aškenaziškos]] bei [[sefardai|sefardiškos]] pavardės.<ref>Котлер И. Б. Фамилии крымчаков как источник их этнической истории. — «Малые и дисперсные этнические группы в Европейской части СССР», М., Наука, 1985 г., с. 83 — 94</ref><ref>Ачкинази В. М. Имена крымчаков // Проблемы истории Крыма, Сф., 1991 г., т. 1, с. 9 — 10.</ref>

Pagal vieną iš versijų po to, kai Romos imperatorius [[Adrianas]] nuslopino Šimono bar Kochbos sukilimą, dalis žydų, išvengusių mirties bausmių, pabėgo į [[Krymo pusiasalis|Krymo pusiasalį]].<ref>[http://www.eleven.co.il/article/12248 Крымчаки] — статья из Электронной Еврейской Энциклопедии.</ref>. Krymčiakų švietėjas J. Peisachas manė, kad krymčiakai yra palikuonys persivertėlių, kuriuos į judaizmą atvertė mūsų eros pradžioje į Krymą atsikėlę negausūs žydai.

Viena krymčiakų legenda teigia, kad nedaug krymčiakų šeimų į Krymą atvyko VIII a. iš [[Kijevas|Kijevo]]. Egzistuoja hipotezė, kad Kijevą galbūt įkūrė chazarai, kurie VIII a., būdami tiurkų kilmės, išpažino judaizmą. Tad gali būti, kad ši krymčiakų legenda gali turėti istorinį pagrindą.

Antropologas Samuilas Vaisenbergas rašė: „Krymčiakų kilmė slypi amžių tamsoje. Tačiau galima teigti, kad tiurkų kraujo jie turi mažiau negu [[karaimai]], nors abiejų šių tautų giminystę su chazarais negalima neigti. Viduramžiai ir vėliau krymčiakai nuolat maišėsi su savo europiniais bendratikiais. Apie Italijos žydų priemaišą iš genujiečių kolonijų laikų liudija pavardės Lombrozo, Piastro ir kt. Paskutiniu metu padažnėjo maišymosi su Rusijos žydais atvejų.“<ref>(А. А. Глашев. Указ. соч.)</ref>.