Safavidų dinastija: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

=== Šacho Ismailo iškilimas ===

Safavidų dinastiją apie [[1501]] m. įkūrė šachas Ismailas I. Jo kilmė neaiški, nuo gimimo jis buvo dvikalbis. Kai kurie mokslininkai mano, kad Ismailas buvo maišytos [[Azerbaidžaniečiai|Azerbaidžaniečių]], kurdų ir Ponto graikų kilmės, kiti tiki, kad jis tiesioginis kurdų mistiko šeicho Safi al-Din palikuonis. Būdamas jo palikuoniu, Ismailas paveldėjo Safavijos ordino didžiojo magistro titulą. Jis buvo drąsus, charizmatiškas, pamaldus šiitas, laikė save dieviškos kilmės, o jo pasekėjai kvizilbašai jį dievino. [[1500]] m. Ismailas įsiveržė į [[Širvanas|Širvaną]], kurio valdovas Farrukh Yassar nužudė Ismailo tėvą šeichą Haydarą [[1488]] m. Po to jis užėmė [[Tebrizas|Tebrizą]] [[1501]] m. liepą ir pasiskelbė Azerbaidžano šachu. Po to jis pasiskelbė Irano šeichu ir šiizmas tapo oficialia religija. Tai suskaldė sufizmo ordinus: vieni priešinosi šiizmui, kiti jį perėmė. Tarp perėmusių šiizmą buvo sėkmingiausio sufizmo ordino lyderis šeichas Nimatullah Wali.

 

 

=== Šachas Tamaspas ===

[[1524]] m. 10 metų Herato valdytojas Tamaspas paveldėjo sostą iš tėvo Ismailo. Jo globėjas kvizilbašų amir Ali Beg Rūmlū laikė save tikruoju Irano valdovu. Kvizilbašai buvo nusilpę mūšių su turkais ir vidinių rietenų. Žema armijos moralė ir decentralizuota valdžios sistema, sutelkusi galią provincijų valdytojų rankose, sukėlė 10 metų trukusį pilietinį karą. Kvizilbašai kovėsi tarpusavy iki Tamaspo pilnametystės. Po to jis valdė 52 metus, ilgiausiai iš visų Safavidų.

 

=== Šachas Abasas ===

{{Irano istorija}}

Žymiausias Safavidų valdovas buvo [[Abasas I Didysis]], kuris tapo šachu [[1587]] m. šešiolikos metų, privertęs atsistatydinti tėvą Muhammad Shāh Khudābanda. Jis pripažino armijos silpnumą, nes ją nugalėjo turkai, užėmę Armėniją ir Gruziją, ir uzbekai, perėmę [[Mešhedas|Mešhedą]] ir Sistaną. Pirmiausiai jis perleidęs dalį teritorijos sudarė taiką su turkais [[1590]] m. Po to padedamas anglo Roberto Šerlėjaus ir brolio Antonijaus, Abasas pertvarkė Irano armiją pagal europiečių modelį (turkai tokią armiją jau turėjo). Jis pradėjo plačiai naudoti paraką. Armijos daliniai: karūnos tarnai<ref>DM Lang. "Georgia and the Fall of the Safavi Dynasty", ''Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London, Vol. 14, No. 3'', ''Studies Presented to Vladimir Minorsky by His Colleagues and Friends'' (1952), pp. 523–39.</ref> (gulamai), muškietininkai (Tofangchiai), artileristai (Topchiai).

 

 

=== Safavidų nuosmūkis ===

Šalia įprastų priešų turkų ir uzbekų, XVII a. antroje pusėje Persija susidūrė su nauju priešu - Rusija. Ši išplėtė savo įtaką į Kaukazą ir Centrinę Aziją, o Mogolai užėmė Kandaharą. Be to olandai ir britai atkirto Irano prekybinius ryšius su Arabija, Rytų Afrika ir Pietų Azija.<ref>{{cite journal|last1=Subrahmanyam|first1=Sanjay|year=1988|title=Persians, pilgrims, and Portuguese: The travails of Masulipatnam shipping in the western Indian ocean, 1590-1665|journal=Modern Asian Studies|volume=22|issue=3|pages=503–530|doi=10.1017/S0026749X00009653}}</ref> Tačiau prekyba su Pietų Azija sausuma išaugo. Daug indų pirklių persikėlė į Iraną, o iš ten XVII a. vidury į Rusiją.<ref>{{cite book|last1=Dale|first1=Stephen Frederic|title=Indian merchants and Eurasian trade, 1600-1750|year=1994|location=Cambridge|pages=80–100, 122–123}}</ref> Taip pat tuo metu išsiplėtė prekybiniai ryšiai su Šiaurės ir Rytų Europa.<ref>{{cite book|last1=Kotilaine|first1=Jarmo T.|title=Russia's foreign trade and economic expansion in the seventeenth century: Windows on the world|year=2005|location=Leiden|pages=330–360, 450–485}}</ref> XVII a. Irano pirkliai netgi pasiekdavo Estiją.<ref>[http://search.proquest.com/docview/902171220 Cultural exchange, imperialist violence, and pious missions: Local perspectives from Tanjavur and Lenape country, 1720-1760]</ref>

Britai ir olandai vis tiek sugebėjo iš Irano nutekinti daug brangiųjų metalų. Išskyrus šachą Abasą II Safavidų valdovai buvo silpni. Irano vyriausybė silpo, kol žlugo iškilus karinei grėsmei Rytuose XVIII a. pradžioje.<ref>{{cite journal|last1=Floor|first1=Willem|last2=Clawson|first2=Patrick|year=2000|title=Safavid Iran's search for silver and gold|journal=International Journal of Middle East Studies|volume=32|issue=3|pages=345–368|doi=10.1017/S0020743800021139}}</ref> Abaso II mirtis [[1666]] m. laikoma Safavidų nuosmūkio pradžia. Nepaisant tuštėjančio iždo ir karinių grėsmių vėlyvieji šachai gyveno prabangiai. Sultonas Husainas ([[1694]]–[[1722]] m.) ypač buvo žinomas dėl pomėgio vynui ir nesidomėjimo valdymu.<ref>Mottahedeh, Roy, ''The Mantle of the Prophet: Religion and Politics in Iran'', One World, Oxford, 1985, 2000, p. 204.</ref>

 

[[Kategorija:Islamiškos Persijos istorija]]

[[Kategorija:Persijos dinastijos]]