Mindaugas: Skirtumas tarp puslapio versijų

|vaizdas = Lietuvos_Karalius_Mindaugas,_LVTM_medalio_fragmentasKaralius_Mindaugas.jpg

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš ''Livonijos eiliuotojoje kronikoje'' įvardyto Mindaugo tėvo turėto ''didžiojo kunigo'' ({{de|ein kunic grôß}}) titulo, [[Henriko Latvio kronika|Henriko Latvio kronikoje]] nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir [[Voluinės metraštis|Voluinės metraščio]] žinios apie tai, kad 1219  m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus arba [[1213]]  m. prie [[Lielvardė]]s žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ [[Gimbutas|„Živinbudo“]] sūnumi, taip pat [[Daujotas|Daujoto]] jaunesniuoju broliu ar pusbroliu.

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas [[1219]]  m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. [[Lietuva (baltų žemė)|Lietuvos žemės]] kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir [[Haličas|Haličo]]-[[Voluinė]]s valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad [[1236]]  m. [[Haličas|Haličo]]-[[Volynė]]s didysis kunigaikštis [[Danila Romanovičius]] su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo [[1236]]  m. ar šiek tiek anksčiau.

[[1244]]  m. prieš [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] valdžią sukilusiems pietiniams [[kuršiai|kuršiams]] pasiprašius Mindaugo globos, [[1244]]–[[1245]]  m. žiemą pastarojo vadovaujama [[LDK]] kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių [[Embūtė]]s (dabar − [[Latvija|Latvijoje]], [[Liepojos rajonas|Liepojos rajono]] rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje,  – nepainioti su dabartinės, [[Kuršas|latviškosios Kurzemės]] pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

1248  m. sausio 15 d. kartu su [[Tautvilas|Tautvilu]] ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis [[Michailas Jaroslavičius Narsusis]]

== 1249–1254  m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos ==

[[Vaizdas:Mindaugas Lithuania (Voruta).png|thumb|left|270px|1248  m. išsiplėtusio Mindaugo domeno ir svarbesnių Mindaugo pilių lokalizacijos schema (pagal [[Gintautas Zabiela|G. Zabielą]])]]

[[Vaizdas:750th anniversary of the crowning of Mindaugas Reversum.jpg|thumb|left|200 litų sidabro ir aukso moneta (2003  m.) 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms.]]

[[1248]]  m. pab. ar pačioje [[1249]]  m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) [[Tautvilas|Tautvilo]] ir [[Gedvydas|Gedvydo]] bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės [[Žemaitija|Žemaitijos]] valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, [[1249]]  m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „[[Lietuva (baltų žemė)|Lietuvos žemės]]“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu ''Lietuvos žemę'' ar jos dalį valdė iki 1248  m.). Mindaugo brolėnus stipria [[ukrainiečiai|volynėnų]] ir [[polovcai|polovcų]] kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie [[1250]]  m. pr. dar atvyko į [[Ryga|Rygą]], ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki [[1254]]  m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) [[Žemaitija|žemaičių]], [[Nalšia|nalšėnų]] ir [[jotvingiai|jotvingių]] [[1249]]–[[1254]]  m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. [[1251]]  m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių [[Inocentas IV|Inocentą IV]] tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo [[Parbus]]. 1251  m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą [[Livonijos ordinas|Vokiečių ordino Livonijos šakos]] palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių [[Tautvilas|Tautvilo]] ir [[Gedvydas|Gedvydo]], Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252  m. pab.).

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. [[1251]]  m. [[liepos 17]] d., [[LDK|Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė]] [[popiežius|popiežiaus]] [[Inocentas IV|Inocento IV]] Milane surašyta [[bulė|bule]] buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises,  – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų [[Europa|Europos]] autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą<ref>Ši antroji (?) Mindaugo žmona daugelio istorikų tapatinama su 1251  m. neva paties Mindaugo prie ''Tviremet''' (=Vembutų?) pilies nukauto Vismanto našle,  – nors Lietuvos ir Volynės [[1219]]  m. taikos sutarčiai skirtame [[Volynės metraštis|Volynės metraščio]] įraše aiškiai pasakyta, kad Vismanto našlę sau (į žmonas ar suguloves) „pasiėmė“ Vismantą nukovęs ''Mindaugaitis''.</ref> popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. [[1253]]  m. [[liepos 6]]-ąją<ref>Pagal [[Edvardas Gudavičius|E. Gudavičiaus]] datavimą; Mindaugo vainikavimo diena šis istorikas yra siūlęs laikyti ir 1253  m. liepos 13-ąją.</ref> arba [[birželio 29]]-ąją<ref>Pagal [[Tomas Baranauskas|T. Baranausko]] datavimą.</ref> (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje [[Vilniaus katedra|Vilniaus katedroje]] (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. [[Palatavio piliakalnis|Palatavio piliakalnyje]] esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti ([[Ryga|Rygos]] meistrų nukaldintomis [[karūna|karūnomis]]) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253  m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas [[Vokiečių ordinas|kryžiuočiams]] atidavė visą [[Nadruva|Nadruvą]], kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę [[Dainava (baltų žemė)|Dainavos]], [[1255]]  m. spalį  – visą Lietuvos valdytą [[Sėla|Sėlos dalį]], o [[1259]]  m. [[rugpjūčio 7]] d.  – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki [[Šventoji|Šventosios]] rytuose), visą [[Skalva|Skalvą]] ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie [[1254]]  m. pab. ([[1255]]  m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar [[Vaišelga]]i už Danilos sūnaus [[Švarnas|Švarno]] ištekinus Mindaugo dukterį). [[1258]]–[[1259]]  m. žiemą šią taiką nutraukė [[Aukso orda|Aukso ordos]] karvedžio Burundajaus vadovaujamos [[totoriai|totorių]] ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik [[Aukštaitija|tikroji Lietuva]], bet ir [[Nalšia]] bei [[Dainava (baltų žemė)|Dainava]] (iš popiežiaus [[Aleksandras IV|Aleksandro IV]] 1260  m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką,  – žinoma, kad 1255  m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą [[Kijevas|Kijevą]].

Padrąsintas po [[Durbės mūšis|Durbės mūšio]] kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas [[LDK]] submonarcho [[Treniota|Treniotos]], [[1261]]  m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo [[krikščionybė]]s; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs [[1259]]  m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.

[[1268]]  m. popiežius [[Klemensas IV]] vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“,  – toks Mindaugo įvardijimas ne vieną istoriką privertė suabejoti Mindaugo [[1261]]  m. apostazės realumu; vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Volynės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII–XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268  m. galėjo būti tiesiog nieko negirdėjęs apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės, nes popiežiumi jis tapo jau po Mindaugo mirties. <ref>Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., V., 1987, p. 274, 275.</ref><ref>Baranauskas T., Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos // „Voruta“, Nr. 6 (504), 2002-03-23</ref>

[[1263]]  m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė [[Treniota|Treniotos]] (?) vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra [[Agluona (Latvija)|Agluona]] (dabar  – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Čia planuojama už paaukotas lėšas pastatyti paminklą [[2013]]  m. per 750-ąsias Mindaugo žūties metines.<ref>http://www.diena.lt/dienrastis/tema/karaliui-mindaugui-paminklas-iskils-ir-latvijoje-342688#axzz1zq6qn5QU Paminklas Mindaugui Latvijoje</ref> Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o [[1264]]  m. pavasario pab. (?)  – Mindaugo sūnus [[Vaišelga]].