Jean-Antoine Watteau: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 8:
| gimimo vieta = [[Valensjenas]]
| mirties data = {{mirė|1721|07|18|1684|10|10}}
| mirties vieta = [[
| tautybė = [[Prancūzai|prancūzas]]
| sutuoktinis =
Eilutė 39:
1708 m. Vato įstojo į žinomo interjerų dekoratoriaus ir tapytojo Claude Audran III (1658–1734) studiją. Claude Audran III buvo Liuksemburgo muziejaus kuratorius ir jame Vato galėjo studijuoti didžiulšį paveikslų ciklą, kurį [[Rubensas]] dedikavo Prancūzijos karalienei [[Marija de Mediči|Marijai Mediči]]. 1709 m. Vato pradėjo mokytis karališkojoje akademijoje tapybos. Nelaimėjęs svarbaus pradedančiųjų tapytojų „Romos prizo“, kuri būtų leidęs jam studijuoti meną Italijoje, grįžo į Valensjeną, kur tapė vietos užsakovams. 1710 m. Vato meno pirklio Pierre Sirois kvietimu vėl atvyko į Paryžių. Maždaug 1709–1713 m. periodu vato paruošė ofortų albumą Figures de modes. Jo darbai atitiko publikos skonį ir Vato rėmėju tapo bankininkas Pierre Crozat (1661–1740). Vato vienu metu gyveno bankininko rūmuose Paryžiuje. Pierre Crozat kolekcijojse buvo daug italų, ypač Venecijos dailės mokyklos, darbų, iš kurių Vato galėjo mokytis.
1712 m. Antuanas Vato tapo Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu-kandidatu. 1717 m. jis tapo pilnuoju Akademijos nariu pateikęs paveikslą „Kelionė i Kiteros salą“, kuris sukėlė sensaciją ir pradėjo naująjį žanrą tapyboje, Prancūzijoje pavadintą ''fêtes galantes''.<ref>[http://www.britannica.com/EBchecked/topic/637696/Antoine-Watteau Encyclopaedia Britannica]</ref> Žanro paveiksluose vaizduojami elegentiški veikėjai sodų ar parkų apsuptyje, paskendę romantiškose ar meilės svajonėse. Vato kūryba buvo stipriai įtakota Rubenso ir venecijiečių dailininkų. Pagrindiniais Vato užsakovais buvo to meto turtingųjų sluoksnių atstovai. Matyt, norėdamas gauti daugiau užsakymų 1719-20 m. Vato keliavo į Londoną. Po to grįžo į Paryžių
Žymesniais jo paveikslais minimi: „Įnoringoji“ (apie 1718, [[Ermitažas]], [[Sankt Peterburgas]]), „Venecijietiška šventė“ (apie 1718–1719, [[Škotijos nacionalinė galerija]], [[Edinburgas]]), o teatro temos viršūnėmis – paveikslai „Italų aktoriai“ (1720, Nacionalinė dailės galerija, [[Vašingtonas]]), „Žilis“ (apie 1718–1719, [[Luvras]], [[Paryžius]]), „Mecetenas“ (apie 1718–1720, [[Metropoliteno muziejus]], [[Niujorkas]]). Paskutinį paveikslą „Žerseno iškaba“ (1721, Šarlotenburgo rūmai, Berlynas) Vato nutapė prieš pat mirtį, sunkiai sirgdamas tuberkulioze. Skyrė jį draugui ir paskutiniam globėjui Edme François Gersaint, meno kūrinių parduotuvės savininkui. == Darbų galerija ==
| |||