Kaniūkai (Šalčininkai): Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1943]] m. rudenį kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys. Savisaugininkai trukdė raudoniesiems partizanams veikti, ginklu gynė jų grobiamą derlių, gyvulius, kitų turtą, nepakluso reikalavimams nusiginkluoti. Nepajėgdami kontroliuoti padėties pietryčių Lietuvoje ir nuslopinti ginkluotų kaimų savisaugininkų priešinimosi, sovietiniai kariai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. [[1944]] m. [[sausio 29]] d. 6 val. apie 150 banditų (žydų, rusų), ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, puolė Kaniūkų kaimą. Jų rinktinė, įvairių šaltinių duomenimis, sudaryta iš „Mirtis okupantams“ (daugiausia buvę [[Kauno getas|Kauno geto]] kaliniai žydai ir sovietiniai karo belaisviai), „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“ (visų keturių partizanų dauguma – [[Vilniaus getas|Vilniaus geto]] žydai), „Margiris“ būrių ir [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] Generalinio štabo spec. grupės narių, puolė ir sudegino kaimą. Beveik visi Kaniūkų gyvenamieji namai, dauguma ūkinių pastatų sudeginta. Nužudyti 35 žmonės (vyrai, moterys, vaikai), 15 žmonių sužeista, daugelis jų sunkiai. Kaniūkų puolimas, sudeginimas ir susidorojimas su gyventojais – žiauriausia sovietinių partizanų akcija prieš lietuvių kaimų savisaugą. Akciją yra aprašę jos dalyviai, sovietiniai partizanai [[Isaacas Kowalskis]], [[Chaimas Lazaras]], [[Aba Kovneris]] ir [[Paulas Bagrianskis]]. <ref name="kowalskis">{{cite web |url=http://www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/Isakymas%20%20kaima%20sudeginti%20iki%20pamatu.html|title=Irena Tumavičiūtė. Įsakymas - kaimą sudeginti iki pamatų |accessdate=2014 m. kovo 15 d.}}</ref>