Nuno Álvares Pereira: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Vėliau, mirus Portugalijos karaliui Fernando I 1383 m. ir jam nepalikus įpėdinio neskaitant Beatričės, kuri buvo ištekėjusi už Kastilijos karaliaus Chuano I, iškilo grėsmė Portugalijos nepriklausomybei. Nuno buvo vienas pirmųjų kilmingųjų, parėmusių Fernando brolio Jono I pretenzijas į sostą. Tiesa, kad Jonas I buvo Portugalijos karaliaus Petro I pavainikis, bet jis buvo geresnis pasirinkimas nei prarasti nepriklausomybę. Po Nuno pirmos pergalės prieš kastiliečius Atoleiros mūšyje ([[1384]] m. balandį) Jonas Nuno paskyrė Portugalijos antruoju konstebliu (''Condestável do Reino'') ir protektoriumi t. y. Portugalijos armijos vadu ir trečiuoju [[Oremas (Portugalija)|Oremo]] grafu. Nuno tuomet buvo tik 23 metų.

[[1385]] m. balandį karalystės susirinkimas (''Cortes'') pripažino Joną Avizą Portugalijos karaliumi Jonu I. Tai sukėlė Kastilijos invaziją, nes Chuanas I norėjo apginti savo žmonos teisę į sostą. Nuno Álvares Pereira kovojo su kastiliečiams ištikimais Portugalijos miestais, kurių dauguma buvo šiaurėje. Rugpjūtį jis vadovavo portugalams Aljubarrota mūšyje, po kurio kastiliečiai pasitraukė. Po 1383–1385 m. krizės Jonas I suteikė Nuno antrojo Arraiolos grafo ir septintojo Barcelos grafo titulus. Tuo metu Portugalijoje buvo tik trys grafystės ir titulai buvo atimti iš Kastilijai ištikimų kilmingųjų. Jis taip pat tapo 38-uoju šalies ''Mordomo-Mór''.